Jei tiksliai nežinai, ko nori, tai galiausiai liksi su tuo, ko tu tikrai nenori

Vaiva Jusk | 2014-10-21

Keisti dalykai mano galvoj dedasi, gal jau kokius 4 mėnesius. Vis svarstau, kiek stipriai mano savanorystė skiriasi nuo kitų savanorysčių: Lietuvoje ir už jos ribų.

Ir kaip tik šį savaitgalį sugulė mano širdyje kelios mintys apie tai, kiek aš noriu, o kiek turiu. Ne, ko gero, čia ne apie materialų turėjimą, kurį jūs kątik apsvarstėte. Čia apie tai, kiek aš privalau, turiu, esu įsipareigojusi kažką daryti.

Mano draugas skautas iš tolimos šalies kiekvieną sekmadienį į Facebook‘ą sukelia daugybę nuotraukų, kuriose jis ir visi jo draugai šypsosi. Ne, ne pozuodami, turi jis talentą pagauti akimirkas pačiame veiksme, įkarštyje, momente. Balti dantys, išraiškingos, džiugesio pilnos šypsenos nuotraukose mane kartą atvedė prie minties: kokie mes būtume, skautų vadovai, fotografuojami tose nuotraukose, nuotraukose skautų kompanijoje. Keliavau toliau klausdama: kiek me sesame laimingi skautaudami, kiek mums tai yra miela ir malonu, kiek mums tai yra laisvalaikis, praleistas geroje kompanijoje, o kiek darbas, prievolė prie mūsų kitų kelių darbų?

Juoda, ar balta?

Tada bandžiau suprasti, kiek mūsų kultūroje yra įprasta viską spalvoti niūriomis spalvomis, niurzgėti dėl papildomai reikalingos užpildyti lentelės, burzgimo, kad vėl artėja renginys, kurio niekas kitas nesiima organizuoti, tik vis tie patys žmonės. Niekas Nieko nenori? O gal tai priklauso ne nuo kultūros, o nuo konkretaus ar konkrečių žmogaus?

Ar mes dirbame, nes turime? Atseit reikia uždirbti pragyvenimui. Ar mokomės, nes tai mūsų ateitis ir tai daryti reikia, norit pasiekt tikslų? Ar skautaujame, nes turime atiduoti duoklę už tai, ką kažkada gavome; ar nugrius čia dangus be mūsų?

Ar mes apskirtai kažką privalome?

Ko gero ne. galvoju apeis save: dirbu, nes man smagu, kadangi per darbą realizuoju savo idėjas. Mokausi, nes mano mokymosi grupė yra superduperšaunuoliai, kurie apie mane man parodo daugybę įdomių dalykų. Skautauju, nes..... dėl ko aš skautauju? Ar tikrai tai tik duoklė, ar man iš tiesų yra smagu sutikti žmones, su kuriais tiek išgyventa, patirta, tiek atrasta, su kuriais vis dar patiriu, išgyvenu, linksminuosi, būnu? Kiek aš atiduodu, o kiek gaunu savanoriaudama? Moksliniais tyrimais yra įrodyta, kad žmonės, kurie savo laisvalaikiu kažkur savanoriauja, padeda kitiems, užsiima kažkokia socialine veikla, patiria mažiau streso, yra sveikesni ir turi daugiau ryšių, kurie prailgina gyvenimo trukmę.

„Viskas yra tik mūsų galvose“. Gal iš tiesų, viskas yra tik mūsų požiūris, įsisąmoninimas apie tai, kas aplink mus ir mumyse vyksta. Kaip mes priimame dalykus, kaip juos įvardijame? Dar vienas „paaukotas“ ar atradimų ir vidinio pasitenkinimo pripildytas savaitgalis? Juk jei nenorėtume, galime visko atsisakyti ir pasitraukti. Tiesiog pasirinkti kitus prioritetus- tuos, kurių norime.

Kodėl esu čia? Iš tikro. Kodėl tuomet dejuojame, kad kažko nespėjame, jei padaryti nenorime? Kodėl nesišypsome nuotraukose ir skautiškoje kasdienybėje?

Tai vistik juoda, ar balta? O gal raudona?

Kodėl čia esate Jūs?

 

Vaiva Jusk | 2014-10-21