Atsiminimai apie tarptautinę stovyklą „Inter Island“

Senas Skautatinklis | 2005-07-26
Šiame projekte dalyvavo dvidešimt pačių geriausių Prancūzijos skautų ir penkiolika šauniausių skautų iš Lietuvos. Tai buvo pirmasis projektas Lietuvos skautijoje tik geltoniesiems skautams, kuriame Lietuvai atstovavo Kauno krašto skautai. Šis tarptautinis projektas yra tęstinis – Lietuvos skautų džiaugsmui kitais metais vyksime į Prancūziją, o dar sekančiais metais stovyklausime tarp Prancūzijos ir Lietuvos.
Jau nuo pat pirmųjų mūsų bendradarbiavimo valandų, susidūrėme su vienu prancūzams būdingiausiu bruožu – vėlavimu. Turėję atvažiuoti antrą valandą, mūsų draugai atvyko vėlai vakare. Pačioje pradžioje lietuviams sunkiai sekėsi bendrauti su prancūzų skautais. Labiausiai trukdė kalbos barjeras. Kad ir kaip Lietuvos skautai bandė laužyti liežuvius kalbėdami angliškai, prancūzų likdavo nesuprasti. O priežastis be galo paprasta – iš visų dvidešimties svečių, tik penki kažką suprato angliškai. Kurį laiką tai buvo kliūtis, tačiau laikui bėgant mums nebereikėjo nei žodžių! Anglų kalbą suprantantys draugai prancūzai vertėjavo vieni kitiems, o lietuviai savo ruožtu padėjo saviškiams. Gimęs puikus bendravimas neliko bevaisis – namo parsivežėme spalvotų prancūziškų kaklaraiščių iš tokiuose Prancūzijos miestuose kaip Golbey ar Strasbourg gyvenančių skautų. Keli skautai apsikeitė ir EGLE Prancūzų skautų organizacijos ženkliukais, apyrankėmis, rankų darbo pakabukais.
Bene didžiausią įspūdį Lietuvos skautams paliko prancūzų maistas. Juos ne be reikalo vadina gurmanais! Varlių šlaunelių negavome ( nors ir tikėjomės! ), tačiau jų specifinis maistas ar net toks elementarus dalykas kaip pienas ( pas juos jis galioja kelerius metus ) nesukėlė gerų emocijų. Susėdę valgyti pirmųjų mūsų svečių paruoštų pietų, praradome apetitą. Vadovai mums, užsimiršusiems, primindavo: „ šypsokitės ir vaidinkit, kad skanu!“. Na, mes taip ir darėm, o kaip mums pavyko, įvertino prancūzai. Tačiau svečius mes sužavėjome cepelinais. Visiems atmintį giliai įsirėžė prancūzų skauto Emanuelio ištarta frazė: „Tai neatrodo gražiai, tačiau nieko skanesnio gyvenime nesu valgęs“.
Bet tai – dar ne viskas, kuo prancūzai mus stebino. Lietuviai, pratę prie tvarkingų ir drausmingų rikiuočių, negalėjo pakęsti nuolatinio svečių vėlavimo ir rikiuotės taisyklių nepaisymo. Lietuvių skautai, uniformuoti ir pasitempę, griežtai klausantys vadovų komandų, visai nesiderino prie šalimais stovinčių prancūzų. Iš karto galima buvo pastebėti, kad mūsų ir Prancūzijos skautų organizacijos labai skiriasi. Tačiau tikrai negalima teigti, kad prancūzai nepaklusnūs. Priešingai – vyresniojo vadovo Pjero skautai klausė besąlygiškai. Tas paklusnumas ir žavėjo, ir baugino.
Mūsų draugai prancūzai be galo vertino saugumą. Lietuviams net nekiltų minčių į stovyklą vežtis dušus, elektrines plyteles, vandens siurblius, kriaukles ir vandens čiaupus... Na, o prancūzams tai priimtina. Prancūzijos skautai taip pat be galo vertina saugumą. Jie nevalgo autobuse, sėdi tik savo vietose ir jiems draudžiama vaikščioti autobusui judant. Dažnas jų posakis „It isn‘t secure ( tai nesaugu )“ ilgainiui tapo viena mėgstamiausių lietuvių frazių.
Iš anksto suplanuotą stovyklos programą lietuvių vadovams teko dažnai koreguoti, kadangi prancūzų skautai nepratę prie labai užimtos programos. Prancūzams labai patiko žaidimas – mūšis, kuriame reikėjo pagrobti priešų vėliavą. Neliko neįvertintas lietuvių skautų pamėgtas „Dramblys“, kuriame reikia nutrūktgalviškai šokinėti ant priešininkų komandos nugarų. Pradžioje kartoję „Ką jūs darote, galite užsimušti, tai nesaugu“, pabandę patys prancūzai nebegalėjo sustoti.
Taip pat kartu su jais lankėmės salos savininkės fermoje, buvome nuvykę prie garsiojo Stelmužės ąžuolo, kuris prancūzams paliko didelį įspūdį.
Kartu su prancūzais atšventėme vieną svarbiausių jų švenčių – Prancūzijos revoliucijos dieną. Ta proga grožėjomės fejerverkais, vaišinomės prancūzų nacionaliniais patiekalais, rikiuotėje, pritariant saksofonui, klausėmės Prancūzijos himno.
Stovykla buvo tikrai neužmirštama, atnešusi naujų įspūdžių, didelę skautavimo ir bendravimo patirtį, naujų ir įdomių pažinčių, o kai kam ir draugų. Stovyklos pabaigoje abiejų tautų skautai noriai keitėsi adresais, dovanomis, būsimų stovyklų planais. Belieka tik palaikyti užmegztus ryšius ir kitais metais pratęsti nuotykius Prancūzijoje.
Mums, šio straipsnio autoriams, ši stovykla buvo pati pati šauniausią iš visų. Laukiam kitos vasaros ir tikimės dar didesnių įspūdžių. Linkėjimai stovyklos dalyviams!

Rašė ir redagavo sesė Austėja ir brolis Karolis
Senas Skautatinklis | 2005-07-26