Eurosea12

Ugnė Skorupskaitė | 2014-09-19

Du lėktuvai, du traukiniai, dvi mašinos ir septynios valandos - štai ko prireikė, kad nusigaučiau į Brugge, kur vyko Europos jūrų skautų seminaras Eurosea12. Pirma pamoka: jei žemėlapyje atstumas tarp Lietuvos ir Belgijos atrodo nedidelis, tai dar nereiškia, kad pavyks jį greitai įveikti. 

Antra pamoka buvo išmokta, kai vos tik atvykę į jaunimo centrą, kuriame vyko seminaras, išvydome krantinę ir eilę laivų. Tada pasukau galvą į kairę ir pamačiau dar tiek dvigubai tiek: pasirodo būna ir tokių jūrų skautų. Šitaip prasidėjo mano ir brolio Jono Dragūno pirmoji iš penkių dienų Belgijoje (ten buvome nuo rugsėjo 10 ir rugsėjo 14 d.)


Jau per pirmas dvi valandas teko pabendrauti su skautu iš Naujosios Zelandijos: jis skautauja jau turbūt 60 metų, yra nuolatinis Eurosea dalyvis ir gali tiek daug papasakoti ir patarti, kad jo pasiklausiusi penkias minutes, paskui pusvalandį užsirašinėjau į galvą šovusias idėjas. 

Daug bendravau su suomiu ir sužinojau įdomių dalykų apie skautavimą jų šalyje. Aš tai pavadinau šitaip: mastai kiti, bet visa kita taip pat. Jie irgi turėjo problemų dėl narių mažėjimo jų organizacijoje (pernai pirmą kartą per 20 metų jį sustabdė); jie turi programą, labai panašią į mūsų specialybes; jie irgi ne visada randa žmonių, kurie sudalyvautų tarptautiniuose renginiuose; jūrų skautai irgi sudaro 10% visų skautų ir t.t. Kaip ir sakiau, panašu - tik Suomijoje skautų yra 50 000, jų jūrinė programa daug stipresnė ir skautai jų visuomenėje yra labiau žinomi.


Slovakai turi panašiai jūrų skautų kiek ir Lietuva, bet jie patys gaminasi savo laivus. Pas olandus mes buriavom su jų pačių padarytais laivais, kurių vertė yra įspūdingai didelė. Lenkija yra puiki valstybė, su kuria tikrai galima vykdyti įvairiausius projektus (jie ne tik arti bei turi puikias jūrines tradicijas, bet ir yra nusiteikę bendradarbiauti). 

Dvi dienos buvo paskirtos mokomosioms veikloms: kalbėjom apie mokymo būdus, saugumo užtikrinimą  jūrų skautų veikloje, renginius vykstančius mūsų šalyse, socialinę veiklą ir panašiai. Būtent jų metu supratau, kad Lietuvoje mes turime viską ko reikia, kad galėtume padaryti bet ką. Supratau, kad mes turime nuostabius žmones, kurie gali nuversti kalnus, turime puikią programą ir tos programos turime daug. Turime begales idėjų ir mokame jas įgyvendinti. Mes turime visas priemones, kad turėtume tiek skautų kiek suomiai arba kad turėtume tiek laivų kiek belgai. Galime turėti tokį skautų namą, kokį turi portugalai arba galime turėti tokį laivą kaip lenkai. Viskas ką reikia padaryti - tai išsiaiškinti kokio norime skautavimo Lietuvoje, išsikelti bendrą tikslą ir jį įgyvendinti.

Prieš seminarą daug kartų girdėjau - svarbiausia žinoti ko ten važiuoji. Dabar aš galiu pasakyti, kad man nemelavo - svarbiausia žinoti, kokio nori rezultato. Kiekvienas ten gavo, ko norėjo: kas pasilinksmino, kas susitarė dėl tarptautinių projektų, kas skaniai pavalgė, o kas tiesiog stebėjo aplinką ir rinko visas idėjas, kurias galėtų pritaikyti savo šalyje. Kai turi tikslą, tai jį ir įgyvendini tampa nebesunku. Nes norint viskas įmanoma!

s. Ugnė

 

Ugnė Skorupskaitė | 2014-09-19