Birželio 25–29 dienomis į Panevėžio krašto indėnišką stovyklą „Vinetu keliais 2014“ rinkosi visas kraštas. Stovykla vyko Žaliojoje girioje, Vilktupyje. Stovykloje dalyvavo „Nevėžio“ tunto: „Gabrielės Petkevičaitės Bitės“ draugovė, „Medeinos“ draugovė, „Birutės“ draugovė, „S. Daukanto‘ vyčių būrelis.  Skaistakalnio tunto: „Gabijos“ draugovė, „A. Gustaičio“ draugovė, „Žemynos“ draugovė, „Jurgio Kairio“ draugovė.  Aukštaitijos tunto „Austėjos“ draugovė. Sulaukėme visų amžiaus grupių skautų. 

Pirma diena stovykloje prasidėjo nuo pionierijos darbų. Kiekviena atvykusi draugovė turėjo įsirengti savo stovyklavietę pasidarydami šiuos stovyklinius įrenginius: vartus, indaują, rūbų kabyklą. Po pietų vieni gamino totemus, kurie globojo ir saugojo mūsų stovyklos gentis, antri – pagrindinius vartus, o treti – tvarkė laiptus, kurie vedė prie Vilktupio šaltinio. Programa buvo aktyvi ir pritaikyta visoms amžiaus grupėms, todėl liūdėti neteko. Kiekviena draugovė šioje stovykloje atstovavo pasirinktai genčiai, todėl pirmasis stovyklos laužas buvo skirtas genčių pristatymams. Visus sužavėjo išradingumas, verčiantys susimąstyti pasirodymai, skautų dainos ir šokiai. Pamatėme Apačių, Trečioji diena reikalavo ištvermės ir ryžto, nes visi ruošėsi į žygius. Skautai, suskirstyti pagal amžiaus grupes ir gavę užduotis, išžygiavo skirtingais maršrutais. Sunkiausia buvo tiems, kurie pirmą kartą ėjo į žygį ir nesuprato, kiek galima daug patirti ir išmokti skautiškame žygyje. Kitos dvi dienos buvo ramesnės, nes poilsiavietėje visi žaidėme žaidimus, dalyvavome konkursuose, mokėmės rišti mazgus, prisiminėme pirmosios pagalbos suteikimo būdus, įtvirtinome ženklus, poilsiavome bei kartu sėdėjome prie gražaus laužo ir dainavome pačias nuostabiausias lietuvių liaudies dainas. Vėliau sulaukėme ir dviejų neįprastų naujų narių, stovyklai buvo padovanotos dvi vištos, kurių vardai buvo Žozefina ir Brunhilda. Jos labai patiko visiems stovyklos dalyviams ir dauguma norėjo su jomis nusifotografuoti. Taip linksmai praleisdami laiką, visi skautai stovyklavo gamtoje ir mėgavosi juokingomis bei nuoširdžiomis akimirkomis. Paskutinysis vakaras buvo visiems įsimintiniausias, skautai jį vadina „Baltąja naktimi“, todėl, kad visi galėjome nemiegoti ir skirti laiką pasibuvimui kartu, pabendravimui prie stovyklos laužo, prie kurio visi skautai šoko, žaidė linksmus žaidimus ir šėlo kaip tikri indėnai.

Nors orai nebuvo palankūs, tai nesutrukdė visiems stovyklos dalyviams gerai praleisti laiką, sužinoti daugiau apie gyvenimą gamtoje, susipažinti su naujais žmonėmis ir gerai pailsėti. Galima sakyti, kad visi skautai pasijuto kaip tikri indėnai ir keliavo Vinetu keliu.