Skaistorija 2005

Senas Skautatinklis | 2005-07-13
Praėjus kelioms dienoms po stovyklos, įspūdžiai, atrodo, blėsta. Tačiau pati stovykla pasimirš sunkiai. Organizavau pakankamai daug stovyklų ir žygių, tačiau “Skaistorija” paliko didelį įspūdį. Pastoviai savęs klausiu “kas ten buvo tokio ypatingo?”. Visų pirma – žmonės. Visų antra – programą stengėmės daryti tikrai gerą ir naujovišką – atrodo, tai pavyko. Ir pagaliau – visi buvome atsidavę stovyklavimui, gamtai ir skautavimui – net ir tie, kurie stovykloje buvo pirmą kartą.

Bet apie viską iš pradžių: man, Tomui ir Vytui stovykla prasidėjo šeštadienį, kai atvykome įrengti stovyklavietę. Iki pirmadienio darbo turėjom pakankamai – tai vartų statymas, tentų pakabinimas, laužavietės sutvarkymas ir malkų surinkimas. Viskas ėjosi gan sklandžiai, kol nesupratom - “su malkom bus prastai”. Pirmadienį pabudę, sulaukėm “Skaisčio” tunto stovyklautojų. Greit “pagriebę” vyšnias, patraukėme rinkti malkų ir medienos statiniams. Pirmadienio pavakarę darbai buvo baigti, pastovyklės įrengtos, laužas sukrautas, štabas įsikūręs. Šioje stovykloje buvo privaloma kiekvienoje pastovyklėje tvarkingai sustatyti palapines, turėti indaują, šiukšliadėžę, tvorą, vartus, džiovyklą. Vyšnios gyveno ne palapinėse – gavo plėvelės ir privalėjo pasistatyti lapines. Jie buvo suskirstyti skiltimis, panaši sistema kaip ir “Vyšnių žydėjime”. Taigi turėjom jaunesniųjų skautų pastovyklę su 6-8 skautukais (skaičius kito), skautų pastovyklę su 7 sesėmis ir vyšnių pastovyklę su dviem skiltimis po 6-7 vyšnias – iš viso 26-29 skautai.

“Ir pradėjo gaust kovos varpai…”. Na, gal ne kovos, bet pramogų tai tikrai. O užduočių, pasirodymų, idėjų įvairumu “Skaistorija” gali girtis. Pamatėmė nuostabų skautų spektaklį, kurį vertėtų pamatyti visiems Lietuvos skautams :). Vyšnios gavo pirmą dozę žygiavimo ir vilties išbandymo (viena skiltis nesugebėjo naktį parsirasti namo ir buvo visiškai praradę viltį ir jėgas). Na, šioks toks išgyvenimas – sveika. Ateinančias dienas žaidėm olimpines žaidynes, daug maudėmes, medžiojom harcerus (lenkų skautus), kurie mus užpuolė ir pridarė daug nuostolių. Bet mes, nunešę taikos ugnį, su jais susidraugavom ir netgi sėdėjom prie bendro laužo. Dargi mes matėm linksmą kliūčių ruožą, daug vandens per vandens karą (taip pat ir karo aukas - Mariją ir mane), vyšnios bandė orientuotis kvailame žemėlapyje ir lakstė po miškus, begąsdindami poilsiautojus. Skautai gamino plaustus, jais plaukė atrasti Amerikos (mmmm, čipsai :) ), leido stovyklos laikraštį (kuriame daug melagingų straipsnių). Taip pat visi skautai ėjo į kryžiaus žygį, o pasiekę tikslą, kovojo su pagonimis vyšniomis (vyšnios turėjo pasistatę aukurus, prikūrę daug giesmių dievams, prirašę laiškų). Taip pat skautai visą pusdienį gamino įvairius papuošalus, paveikslus ir kepė saldainius, o vėliau vyko mugė – joje buvo galima nusipirkti bikinių, gėlių iš gipso, pasidaryti tatuiruotę (labai gerą) ar prisivalgyti saldainių. Tada vyko aukcionas – romantišką vakarienę laimėjo du skautukai ir skautė (ach kaip buvo skanu!), o pasiplaukiojimą valtimi net nebeatsimenu kas :). Štai, pamiršau paminėti, turėjom dar ir valtį, taip pat ir stovyklos šunį (tą patį Viskį), daug svečių ir labai daug mažų būsimųjų skautų. Naktį mus saugojo vyšnios – budėjimas buvo vykdomas, o paskutinėmis naktimis net labai rimtai. Vieną naktį teko budėti ir skautams – vyšnios išėjo į naktinį žygį aplink ežerą. Vienu žodžiu – pramogų ir užsiėmimų netrūko. Aišku, štabas irgi pervargo :). Ir gan svarbi naujiena – sužinojome kaimo žmogaus nuomonę, ką reiškia žodis “skautauti” :).

Geriausia buvo matyti vis daugėjančių linksmų veidų, vis didesnį norą įsitraukti į žaidimus ir užduotis. Ačiū visiems dalyviams, kurie, kad ir pervargę, netingėjo vykdyti programą. Nors “Skaisčio” tunto vadijos buvo gan mažai, bet stengėmės ir programa buvo daroma pilnu pajėgumu. Džiaugiamės, kad ji pavyko ir buvo įdomi. Vyšnių programą stengėmės daryti kuo sudėtingesnę ir įdomesnę, nepatirtą. Tai buvo pirmas blynas, bet jis nedaug teprisvilęs. Stengsimės ir toliau. Svarbiausia, kad dalyviai visi patenkinti ir dauguma (kaip sakė), šitos stovyklos nepamirš. Manau, visi mielai būtume pasilikę dar savaitei :).

Norėčiau padėkoti: jėzuitų gimnazijai už viryklę; Daliai ir Mariukei už tikrai gerą maistą (o plovas tikrai buvo geras!); štabui už tai, kad mūsų ir mažai, bet dirbom daug; klaipėdiečiams aplankiusiems mus; tuntininkei už visų judinimą ir skatinimą padaryti viską; tėvams nepabijojusiems šliaužti per mano iškastą purvo kanalą; ir visiems stovyklautojams, kurie atvyko į šią stovyklą!

Per gera stovykla, kad galėtum straipsnyje aprašyti viską, ką patyrei. Per gera stovykla, kad ją galėtum pamiršti. Svarbiausia ne kas įvyko, o tai kaip mes visi jautėmės.

Stovyklos komendantas, pat.skautas Mykolas (vaflius)

----- ----- ------

Štai ir grįžome iš „Skaisčio“ tunto stovyklos „Skaistorija“. Gailėkitės, mielieji, kas nebuvot! Jei netikite manimi, paklauskite dviejų mūsų draugų kernaviečių, stovyklos svečių, kurie, nors ir atkakliai nenorėjo atsiversti į skaisčiatuntiečius, tačiau stovykla liko patenkinti.

O būti patenkintais iš tiesų mums visiems buvo ko: veiklos turėjome laaaaaaaabai daug ir laaaaaabai įvairios. Turėjome orientavimosi, mazgų rišimo ir organizavimo pamokas, kuriose įgytas žinias bandėm pritaikyti praktikoje. Ėjome į du super žygius: vienas šiaip ilgas, sunkus ir įdomus, o kitas - aplink ežerą, su krūva įvairiausių užduočių. Bėgome orientaciniame. Gydėmės pūsles ant kojų. Budėjom naktimis, gaudėm harcerus, kūrėm kovos planus, vėl budėjom. Mėginom perprasti sėlinimo meną, bet traškantys mėlynynai ir negailestingos žibintuvėlių šviesos buvo nusiteikusios priešiškai. Bandėm apginti savo pagoniškąjį tikėjimą, rungdamiesi su geltonais ir oranžiniais kaklaraiščiais pasidabinusiais krikščionimis, bet, deja, galiausiai buvome apkrikštyti – oi, kokios iškilmingos ir šlapios buvo tos mūsų krikštynos!.. Vandens netrūko atvažiavus tėveliams, kliūčių ruožo metu (pvz. šliaužiant per purvo griovį ar brendant per meldynus),o taip pat vandens žaidimo metu. Esu tikra, kad kažką paminėti pamiršau – įspūdžių tiek daug, kad dar nespėjau visko sudėlioti į lentynėles.

Lenkiam galvas žemai už puikiai praleistą laiką, puikią patyrusių skautų programą, nemiegotas (beveik) naktis, nuostabiai skanų maistą, kurio tikrai netrūko. Ir už visas teorines, praktines ir kitokio plauko pamokas. Tik kad mokiniai nelabai drausmingi buvom.

Ir aš ten buvau, ašaras, juoką gėriau, net burnoj turėjau, nors ir daug pratekėjo.

Broliai ir sesės, skautaukime su „Skaisčio“ tuntu! ;)

“Skaistorijoje“ dalyvavusių patyrusių skautų ir kandidačių vardu, sesė Giedrė (Giezzz)
Senas Skautatinklis | 2005-07-13