Savaitę prieš Šv. Velykas švenčiame Verbų sekmadienį. Prisimename iškilmingą Kristaus įžengimą į Jeruzalę, kuris minimas Evangelijose:

     „Kai jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius, tardamas: „Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilą su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man. O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: 'Jų reikia Viešpačiui', ir iš karto juos paleis“. Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai:

Pasakykite Siono dukrai:

štai atkeliauja tavo karalius.

Jis romus, jis joja ant asilės,

lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.

Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta.

Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė:

„Osana Dovydo Sūnui!

Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!

Osana aukštybėse!“

Jam įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?“ O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto“.“ ( Mt 21, 1-11).

      Sutikite, tokia procesija atrodo juokinga, nes Jėzus Kristus atjojo ant asilaičio, švelnumo ir bejėgiškumo įvaizdžio. Priblokšti liksime šios dienos Evangelijoje sužinoję, jog šlovinamo karaliaus sostas yra kryžius, o valdžia ir galybė pasibaigs mirtimi. Mirtis – visa kas blogiausia gali ištikti žmogų ir Dievą, tad kartu su Jeruzalės gyventojais per visus amžius, kiekvienam asmeniškai reikės atsakyti į klausimą: „Kas jis toksai?“

    „Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus.  Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, –  kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą“ (1Kor 1, 27-29).

      Jono evangelijoje Piloto paklaustas: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 37).

       O kas yra tiesa? Laikais, kai dėl gero ir blogo galima sutarti ar tolerantiškai patylėti, kai viskas yra galima, jei nedraudžia įstatymas, o bet koks blogio atskleidimas, suvokiamas, kaip asmeninės laisvės - nuspręsti kas gera ar blogą, suvaržymas ar dar galima kalbėti ir ieškoti tiesos? Geriau - kaltinti kitus, dėl egzistuojančio blogio ir esamos kančios ir prikaišioti Dievui: - kur jis yra ir kodėl tai leidžia? Šiandien, Jėzus Kristus priima kaltinimus, nekaltas užsikrauna padaryto blogio naštą ir eina iki galo vykdyti Dievo valios. Laisvai Sūnus tampa atpirkimo ožiu ir Dievo Avinėliu, kuris yra melagingai apkaltinamas, kad taptu tiesos liudytoju.

^„ – Dievas taip pamilo pasaulį,

jog atidavė savo viengimį Sūnų,

kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų,

bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį,

kad jis pasaulį pasmerktų,

bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.

Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas,

o kas netiki, jau yra nuteistas už tai,

kad netiki viengimio Dievo Sūnaus.“ (Jn 3, 16-18).

    Tokiam iš meilės, dėl žmonių ir pasaulio, dėl manęs ir tavęs, susinaikinti einančiam Karaliui, skamba Verbų procesijos giesmės ir teikiama padėka ir šlovė. Įsijungti į šią procesiją kvies visa ateinanti savaitė, ketvirtadienį: lankysimės paskutinės vakarienės menėje, penktadienį: kartu su Marija ir mylimiausiu mokiniu stovėsime ir žvelgsime į prikaltą Dievo Sūnų, šeštadienio vakaro būdėjime, atnaujinsime krikšto pažadus ir savo tikėjimą, bei ryžtą tarnauti Dievui, kuris pirmas mus pamilo, sekmadienį: išgirsime, Jėzaus Kristaus prisikėlimo iš numirusių, žinią.

Palaimingos savaitės, bei gerų atostogų besimokantiems ir mokytojams.

LS dvasios tėvas br. Arūnas Jankauskis