„Budėk!” – “Aš jau vakar budėjau...“

10. Skautas blaivus ir skaistus savo mintimis, žodžiais ir darbais.

 

Šiandieninių įvykių sūkuryje šis priesakas, kaip iš šūkis „budėk“, tampa ypatingai svarbus, ir jų laikymasis mums, lietuvaičiams, europiečiams, įgauna didesnę reikšmę, nei kada iki šiol per pastaruosius 23 metus. Bet apie viską nuo pradžių.

Gyveno kartą drambliukas. Mielas toks, gerietis. Kartais padykęs, kartais net piktas, bet dažniausiai linksmas ir šmaikštus. Labai mėgo dainuot dainas prie laužo, valgyt skanėstus ir žiūrėt vaizdelius internetiniuose puslapiuose, kur linksmas arba romantiškas paveiksliukas ir juokinga arba graži frazė pasako daugiau už tūkstančius žodžių. Užaugo paskui į didelį dramblį, įgavo jėgos. Ir įtakos įgavo – jei mažam drambliukui mama ar mokytoja galėjo ką nors uždrausti arba priversti, tai didelio dramblio jau niekas „po padu nepakiš“.

Ant drambliuko visada sėdėjo raitelis – iš pradžių irgi mažas, nedidukas. Pats toli nematydavo, tai arba leisdavo drambliukui bėgt, kur šitas nori, arba paklausydavo tų, kurie jau didesni ir toliau mato. Raiteliukas neturėjo ypatingų pomėgių – na, labiausiai jam patikdavo ramybė ir tos akimirkos, kai jie su drambliuku norėdavo bėgti į tą pačią pusę. O šiaip tai raiteliukas būdavo sukalbamas: kai drambliukas neklausydavo, tai tėveliai, mokytojai ir visokie vadovai kalbėdavo su raiteliu „kaip su dideliu“ ir dažnai įtikindavo, kad reikia užsidėti kepurę, arba stovėti rikiuotėje ramiai. O kai raitelis užaugo, tai kaip lygus su lygiais kalbėjosi su kitais raiteliais, nebepriklausomai nuo jų amžiaus ar pasiekimų, matė tolimus horizontus, pradėjo matyt kelyje pasitaikančius medžius, kuriuos derėtų apeiti, ar upes, kurias reikės perplaukti. Kartais pats žinodavo, ką daryti, kartais pasitardavo. Žodžiu, mąstė savo protinga galva.

Būdavo, kad drambliuko ir raitelio nuomonės išsiskirdavo – tada kentėdavo abu. Na įsivaizduokit – eina jie sau ramiai iš anksto suplanuotu keliu, ir štai dramblys pamato skanią, sultingą šakelę. Raitelis žino, kad nebetoli naktis, kad reiktų negaišti prie tos šakelės, nes priėjus nakvynės vietą bus pilnas miškas sultingų lapelių – bet dramblys nori valgyt čia ir dabar. Ir kad ir kaip raitelis stengtųsi su tuo drambliu šnekėti – dramblys yra stipresnis, ir jeigu nori kažkur eit – tai ir nueis. Na, kad būtų lengviau suprasti, apie ką čia, tai pagalvokite, kaip būna su tom „sultingom šakėlėm“ kai, tarkim, ruošiate namų darbus, ar dirbate kokį darbą – protas gi žino, kad reiktų paskubėti, na bet norisi pasidaryt tą sumuštinį, nors tu ką. O kas tada? Drambliukas tam kartui sotus, bet kai paskui reikia eiti (dirbti) per naktį, jau kaip ir nebesmagu... O apie tai, ką mąsto raitelis, nereikia jau nė kalbėti. Paimkim ne tokį nekaltą pavyzdį: štai keliauja raitelis su drambliu, ir staiga iš krūmų iššoka kitas paklaikęs dramblys, kurio raitelis vos viena koja balnakilpėj laikosi, ką jau kalbėti apie kokį valdymą... Kas nutinka? Ogi mūsų drambliukas nori arba bėgt ir rėkt į priešingą pusę, arba bėgt kartu, arba pasitelkt visą jėgą ir vožt gerai tam paklaikusiam drambliui per veizolus, kad atsipeikėtų. Ko nori raitelis? Šis norėtų, visų pirma, išlaikyt savo dramblį ramų ir pavaldų, o tada jau žaibiškai spręsti, ką daryti: ar skubiai trauktis iš kelio, ar suvaldyti aną dramblį ir padėt jo raiteliui grįžt į vietą. Nes raitelis mato toliau, nei impulsams pasiduodantis dramblys: mato, ar, bėgimo atveju, laisvas kelias, ar stovi koks medis, į kurį tuoj atsitrenks. O gal reikia gintis, nes anas dramblys ne šiaip pro šalį bėga, o būtent turėdamas tikslą numušti juos? O gal mato, kad anas dramblys bėga tiesiai į prarają, ir reikia kuo skubiau jį nuraminti? Kad ir ką nuspręstų, raitelis vienas nieko nepadarys: jam reikia jo dramblio jėgos.

Aš tikiu, kad suprantate, apie ką ši dramblio ir raitelio metafora: dramblys – tai mūsų jausmai, emocijos, neracionalūs impulsai. Kuriems tikrai sunku atsispirti. Raitelis – tai mūsų protas, įžvalgos, strateginis mąstymas. Raitelis (protas) mato, kur eiti, o dramblys (jausmai) yra ta varančioji jėga, kurios dėka mes išties einame. Jų santarvė reiškia teisingus sprendimus ir motyvaciją veikti. Jų kova reiškia didelę vidinę sumaištį, kur proto pergalės atveju (kuri šiaip yra mažai tikėtina, ir įmanoma tik didelius suvaržymus patiriantiems arba ypatingai stiprią valią turintiems žmonėms) dramblys vos vilks kojas ir pirmu pasitaikiusiu momenu nubėgs į šoną, o dramblio pergalės atveju tikriausiai turėsim katastrofą. Ar bent vietinės reikšmės nemalonumą, kaip guzas kaktoj ar sudužusios lėkštės.

Na va, tiek tos pasakos apie dramblį ir raitelį. Pereikim prie budėjimo ir blaivumo. Be abejo, visi žinote, kokios baisybės dedasi Ukrainoje. Dedasi, žinoma, ir kitur, bet Ukraina yra visai čia pat, todėl jos palaikymo proga lietuviai renkasi prie laužų, degina žvakutes ir puošiasi mėlynai geltonom vėliavom. Tuo parodydami, kad rūpi. Tačiau man tapo labai neramu, kad daugumai tų, kuriems rūpi, nėra visai aišku, kas ir kaip, tik aišku, kad blogai, ir kad bet koks veiksmas geriau nei nieko. O čia jau dramblio šneka.

Turiu prisipažinti, kad niekados nebuvau labai politiška ar aktyviai gelbėjanti pasaulį. Veikiau vadovavausi (ir tebesivadovauju) kiek rytietišku principu „netrukdyk pasaulio grožiui“. Tačiau giliau pasidomėjusi vykstančiais dalykais pajutau, kad kažkas čia ne taip... Žiūrėjau tiesiogines transliacijas, skaičiau lietuviškas, europietiškas ir amerikietiškas interpretacijas, sekiau socialiniuose tinkluose plintančias žinutes, straipsnius ir nuomones... Ir mano Raitelis pamatė vieną labai didelę grėsmę – ogi pamatė, kaip labai labai daug raitelių pasiduoda drambliams, ir kaip tie drambliai (o kai kur – ir labai sąmoningi Raiteliai...) kreipiasi į kitų žmonių Dramblius. Šita geopolitinė tema, be jokios abejonės, yra labai jautri, tad natūralu, kad negalim išlikti nešališki. Tačiau didysis blogis slypi tame, kad mūsų drambliukai veikiami net nepastebint raiteliams. Tai yra vadinama manipuliacija, ir aš labai džiaugiuosi tais sąmoningais žmonėmis, kurie ją pastebi ir kalba protingai, arba tyli (ne iš abejingumo, o iš susivokimo). Tuo tarpu yra ir tokių, kurie susidaro nuomonę vien tik iš siaubingų filmukų ir ryškių straipsnių antraščių. Tokiems susidaro išvada „viskas yra labai baisu ir bet koks veiksmas yra geriau nei jokio veiksmo“. O veiksmas visgi turi būti labai, ypatingai protingas ir apskaičiuotas. Kad drambliukas beveikdamas neužšoktų ant minos ir nesužalotų dar ir aplinkinių. Todėl reikia BUDĖTI – stebėti, kas vyksta, kaip tai yra pateikiama, ir kaip tai veikia tiek mūsų pačių, tiek mūsų draugų drambliukus. Budėti nuolat, o ne vieną vakarą. Nes situacija keičiasi ir kasdien atsiranda naujų faktų arba gandų.

Blaivumas – minčių, žodžių, ir darbų – šioje situacijoje ir yra gebėjimas atsirinkti informaciją ir veikti (arba susilaikyti) protingai. Jei jau domitės situacija – siūlau šalia trumpų „breaking news“ stiliaus naujienų ir stipriai jautrinančių vaizdų skirti laiko ir paskaityti ilgus, bet kur kas aiškiau situaciją nušviečiančius straipsnius. Norit pavyzdžių – prašom kreiptis asmeniškai, nes tikrai nenorėčiau netyčia paskleisti neteisingos ar nepatikimos informacijos skautatinklyje – aš juk irgi žmogus su ne visada teisinga nuomone :) Na, ir ką benuspręstumėte daryti - tylėti, kalbėti, dalintis, pykti, "politikuoti", eiti - nepameskit raitelio.

Taigi, broliai ir sesės, nepavarkite būti budrūs ir blaivūs. Kol taika ir ramybė asmeninėj aplinkoj leidžia tokiems būti. 

 

Su viltim  - 

s. Dovilė