Slapti objektai Ukmergės rajone

Jonas Dragūnas | 2014-02-09

Vasario 8d. Ukmergės, Kauno ir Vilniaus jūrų skautai bei S. Jameikio skautų vyčių draugovė dalyvavo programoje susipažįstant su Ukmergėje ir rajone esančiais slaptais sovietų kariniais objektais. 

 

Pirmiausiai aplankėme požeminę štabavietę Ukmergėje. Slaptas objektas buvo įrengtas po darželio pastatu. Štabavietė turėjo visas reikalingas sąlygas sėkmingai atlaikyti branduolinį puolimą ir išgyventi po žeme. Nors viskas apleista jau daugiau nei 20 metų, buvo matyti infrastruktūros mąstai ir dydis. Radome keletą didelių salių, ryšių ir komunikacijos skyrių, kareivių miegojimo, ginklų saugojimo kambarius, valgyklą, oro filtravimo sistemą. Atskiroje didžiulėje patalpoje stovėjo jau nuardytas tanko variklis, matėsi didžiulės kuro ir tepalo talpyklos, akumuliatorių patalpa.

Štabavietė skendėjo tamsoje ir tik mūsų klegesys ir šviesos ją trumpam atgaivino. Buvo labai įdomu matyti, kaip viskas suplanuota ir beliko tik įsivaizduoti, kaip visa tai atrodė sovietinės Rusijos laikais, kai teritorija buvo aptveriama kariuomenės, o į štabavietę pradėdavo rinktis atsakingi pareigūnai...

 

Antrasis mūsų programos objektas – Kopustėlių karinė bazė. Tai atskiras karinis miestelis šalia Ukmergės. Jau važiuojant bazės link pastebėjome, kad į ją veda platus, asfaltuotas kelias. O įvažiavę į bazę supratome, kad patekome į labai didelę karinę teritoriją. Apie šią vietą mums papasakojo ir ją aprodė čia įsikūręs „Miško brolių“ klubas. „Miško brolių“ (www.miskobroliai.weebly.com) klubas domisi Lietuvos partizanų likimu ir istorija, stengiasi viską atkurti autentiškai, kaip tai buvo pasipriešinimo sovietiniam rėžimui metu. Klubas nusprendė įsikurti apleistos karinės bazės teritorijoje. Susitvarkę vieną iš požeminių bunkerių, po truputį atkūrinėja čia buvusios didžiulės bazės istoriją.

Matant apgriuvusius pastatus, požeminius bunkerius ir klausantis pasakojimų kaip viskas veikė esant kariniams sovietų daliniams, supratome kokioje strateginėje vietoje esame. Kopustėlių raketinė bazė turėjo 4 branduolinių galvučių arsenalą su pilnai išvystyta infrastruktūra: tankų ir kitos technikos remonto dirbtuvių padaliniu, gyvenamuoju rajonu su darželiu, mokykla ir net ferma, požeminiais bunkeriais ir infrastruktūra bei keturiomis raketų paleidimo aikštelėmis ir dideliais saugojimo angarais.

Teritorija iš tiesų labai didelė. Pradžioje prie laužo susipažinome su „Miško brolių“ klubu, klausėmės pasakojimų, apžiūrėjome jų atrestauruotas požemines patalpas.

Klubo atrestauruotose patalpose matėsi tvarka ir efektyviai išnaudotos erdvės: miegojimo kambariai su dviaukštėmis lovomis, bendra susirinkimų patalpa ir kitos reikalingos patalpos. Per praeitus metus klubas čia įdėjo daug darbo, nes patalpos buvo rastos visiškai apleistos ir suniokotos. Teko išsikuopti iki kelių siekiantį šiūkšlyną, perdažyti apdegusias sienas, per nauja įsivesti elektros apšvietimą, sukurti šildymo sistemą ir jaukią atmosferą.

Laukdami brolių vyčių gaminamų pietų dar apžiūrėjome aplinkinius miškus, kur radome įvairių požeminių pastatų – buvusių talpyklų. Aplinkui matėsi apgriuvę pastatai, kai kur iš po žemių atsiverdavo gilūs, į nežinią vedantys šuliniai.

Kaip mums pasakojo miško broliai, čia gyveno apie 200-250 žmonių, kurių pagrindinė užduotis, atėjus įsakymui, tinkamai nukreipti ir paleisti branduolines raketas. Visą didžiulę teritoriją ankščiau juosė elektrinė tvora ir apsaugos postai. Teritorija buvo gerai įslaptinta. Šiek tiek mažesnė karinė teritorija, prie netoliese esančių Veprių, tarnavo kaip atsitraukimo taškas ir atsarginė branduolinių raketų paleidimo aikštelė. Tiek į šią, tiek į prie Veprių esančią teritoriją ėjo storas, požeminis elektros kabelis. Elektrą tiekė ir gamino atskira elektros linija. Ukmergėje veikė mūsų apžiūrėta požeminė vadavietė, paaiškėjo, kad be jos Ukemrgėje yra dar 2 požeminės teritorijos.

Pasistiprinę skaniais pietumis leidomės tyrinėti didelės teritorijos. Apžiūrėjome kelis, šalia pagrindinio kelio įrengtus požeminius pastatus, aptikome didelius angarus. Pagrindinis kelias turėjo daug sankryžų, kur į kairę ir į dešinę atsišakodavę keliai vesdavo į dideles dirbtuves, požeminius angarus, raketų paleidimo aikšteles ar kitus pastatus. Beveik kiekviena sankryža turėjo apšaudymo ir gynybos postus. Iš viso suskaičiavome 4 raketų paleidimo aikšteles, o prie jų didžiulius raketų saugojimo angarus, kurie buvo maskuojami po žeme. Matėsi, kad viskas buvo gerai apgalvota ir suplanuota bei tinkamai įrengta. Teritorija turėjo savo žvyro karjerą. Aikštelės apsuptos aukštu pylimu, kiekviena turėjo paleidimui skirtą pastatą netoliese. Miško brolių pasakojimu, raketos buvo tokios aukštos, kad pastačius matėsi net ir virš pylimo. Yra žinoma atvejų, kad ant tam tikrų Ukmergės daugiaaukščių stogų buvo draudžiamą lipti, nes nuo jų matėsi virš jauno miško kyšančios raketų galvutės.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę karinėje bazėje dislokuotos raketos buvo slapta pervežtos į Rusiją. O vėliau, išvedant sovietinę kariuomenę visa tvarkinga ir neišdraskyta bazė buvo perduota Lietuvai. Buvo palikta visa veikianti infrastruktūra: ne karinis transportas, įrengti pastatai, prižiūrėta teritorija ir pan. Teritoriją kurį laiką dar saugojo Lietuvos savanorių pajėgos, tačiau jiems pasitraukus prasidėjo aktyvus teritorijos plėšimas. Šiuo metu išdraskyta viskas, likusios tik bevertės griuvenos ir dideli, taip lengvai nenuardomi pastatai. Visa teritorija pilna privežtų šiūkšlių, nuardytų automobilių liekanų. Gaila, kad tuo metu veikusi teritorija taip suniokota ir išdraskyta.

Padėkoję miško broliams ir atsisveikinę išsiskirstėme: mes judėjimo namo, o broliai vyčiai tęsė savo savaitgalio programą. Ukmergės jūrų skautai susipažino su klubu, o kilęs susidomėjimas, manome, taip lengvai nepraeis. Atšilus orams planuojame čia organizuoti savo patyrimo savaitgalį arba bent jau skirti daugiau laiko susipažinimui su klubu, teritorija ir Lietuvos istorija.

 

Jūrų skautų vadovas Ukmergėje

Sktn., j.b. Jonas Dragūnas

Jonas Dragūnas | 2014-02-09