Kas Naujo?

Skautų naujienos

2014-01-14

"Nagla" pasaka

Pasaka apie vieno brangiausių žemėje cheminių elementų deficitą.

Pirmiausia noriu perspėti, kad šis straipsnis turėtų būti pažymėtas „N-14“. O gal net „N-18“. Tiesą sakant, geriausia bus, jei jis bus arba nepažymėtas niekaip, arba jo pradžioje bus užrašas „Tik humoro jausmą turintiems“. Visas straipsnis sukurtas remiantis tikrais faktais ir hiperbole.

 Brangūs broliai ir sesės, norėčiau jums pasekti seną pasaką. Tik nežinau, ar verta, mat joje gausu siaubo ir dramos elementų, todėl bijau pasirodyti išsišokėlis.

 Seniai seniai, maždaug prieš šimtą metų, gyveno toks barzdotas ir šiaip protingas vyras. Pagal profesiją jis buvo mokslininkas, o tiksliau – chemikas. Tada žmonės dar nežinojo, kokį genijų turi jo karta. Vyras priklausė Anglijos chemikų draugijai. Jis, kartu su kitais chemikais, darė įvairiausius, įspūdingiausius, netgi gyvybei pavojingus eksperimentus. Ilgus metus jie kartu dirbo, eksperimentavo, kol vieną dieną, vieną gražią saulėtą dieną... Vyrą išsiuntė stažuotis į Pietų Afriką. Esą, ten trūksta chemikų. Ir ką jūs pasakysite? Mūsų herojui, svečiuojantis toje egzotinėje šalyje, pavyko atrasti naują cheminį elementą! Afrikos mokslininkai buvo šokiruoti, kai pamatė visą elemento didybę. Jų žinios pasirodė esą niekas, lyginant su anglų chemiko fantazija, kurią pasitelkęs, jis atrado šią nuostabią materiją. Iš pagarbos vyrui ir jo šaliai Anglijai, afrikos mokslininkai draugiškai perleido dalį savo teritorijų Anglijai, o Anglija už nuopelnus mokslininkui suteikė Lordo titulą.

 1918 metais šis fantastiškasis elementas pasiekė ir Lietuvą. Tais laikais kokybiško elemento gamtoje buvo gausu, tiesiog apstu, visos šalys buvo jo pertekę. Beveik kiekvieni namai galėjo džiaugtis turėdami bent 40 kilogramų šimtaprocentinio elemento. Šalys džiaugėsi medžiaga, apie kurią anksčiau nebūtų nieko panašaus drįsę pagalvoti – dabar jos medžiagą naudojo be galo sumaniai ir naudingai.
 Deja, Antrasis Pasaulinis karas pareikalavo didelių išteklių. Per jį pasireiškė visų materijų trūkumas – nuostabusis elementas nebuvo išimtis. Lietuvoje kurį laiką jo niekas nematė ir nieko apie jį negirdėjo.

 1990 metai Lietuvai buvo permainingi. Teigiama prasme. Lietuvoje vėl buvo apčiuopta nauja elemento gyslelė. Keletą metų jo ištekliai augo, elementas buvo ne prastesnis, nei tarpukario metais. Deja, tai tęsėsi neilgai. Po maždaug dešimties metų iš kažkur pradėjo plūsti elemento plagiatai. Jų vis daugėjo ir jie vis labiau užgožė šimtaprocentinius grynuolius. Liūdna, tačiau dabar šio nuostabaus elemento Lietuvoje itin maža – negana to, jo likučiai ir yra daugiausia tas pats plagiatas, ta pati sintetika. Oficialiai tai vis dar vadinama nuostabiuoju elementu, bet realiai genialiojo Anglų chemiko atrastas elementas tesudaro kokius du procentus viso gaminio sudėties.

Tokia ta sena pasaka, broliai ir sesės. O dabar norėčiau pereiti prie politikos.

 

-          - - - - - - - - - - - - - -

Senasis Anglijos chemikas gyveno savotišku laikotarpiu. Tada jis priklausė organizacijai, vadinamai „Anglijos Chemikų draugija“. Atradęs elementą, pasisėmė įkvėpimo ir gavo lėšų. Todėl nusprendė įkurti „Naujojo elemento puoselėjimo“ politinę partiją. Aiškiai išdėstė visus partijos tikslus, teises ir pareigas, visas užmačias. Greitai į jo partiją svajojo įstoti kas antras mokslininko sūnus. Greitai partija pasidarė prieinama visam pasauliui. Iki šių dienų tai daugiausiai narių savo istorijoje turinti politinė jėga. Lietuvoje tos partijos atmainos kūrėsi iškart po to, kai šalį pasiekė naujasis cheminis elementas. Narių skaičiumi šį partija buvo nurungusi netgi socialdemokratus ir valstiečius liaudininkus.
 Šiandien norėčiau susikoncentruoti į partijos veikimą mūsų dienomis. Su keletu nereikšmingų pakeitimų, pritaikytų XXI amžiui, partijos nuostatai remiasi pačio mokslininko sukurta partijos Konstitucija. Deja, jaučiasi partijos nuosmukis. „Lietuvos Naujojo Elemento puoselėjimo“ partijos vadovybė apleido beveik visus savo pačių sukurtus nuostatus. Oficialiai skelbiama, kad partijos idealogija pirmenybę teikia darbo liaudžiai, tai yra, neturtingiesiems. Realiai vadovybė pasidarė monopolistais, iš savo skurdžiųjų partijos narių vienaip ar kitaip viliojančių santaupas. Tiesiogiai jie nesisavina nieko. Partijos galvos sugalvoja visokių įmantrių fokusų, priverčiančių, Lietuvos herojaus Sauliaus Poškos žodžiais, varguolius perleisti savo grašius milijonieriams. Milijonieriai ir taip gerai gyvena, bet jie sako: „Partijos labui reikia padaryti kasmetinę rinkliavą“, ir visi partijos nariai privalo po lygiai paaukoti „partijos labui“, kitaip tie nariai bus beveidžiai nelegalai. Milijonieriai nusprendžia, kad partija vistiek neturtinga, todėl paskleidžia įsakymą visiems nariams per partijos vadovybę užsisakyti darbinius kostiumus. Nors senieji nėra tokie seni. Nors senieji yra madingi, rafinuotai atrodo ir kokybiškai tarnauja visiems – ir partijos milijonieriams, ir varguoliams. Partijai dar negana lėšų – norint užimti aukštesnes pareigas Seime, reikia dar pagerinti partijos įvaizdį. Todėl iš bendro partijos biudžeto paimama nemaža liūto dalis biurokratijai ir posėdžiams. Tuštiems popieriams. Tuštiems partijos posėdžiams, kuriuose dvidešimt minučių sveikinamasi, pusvalandį prasiginčijama apie partijos vadovybės būsto remontą, kitą pusvalandį žaidžiami vaikiški žaidimai, o likusią akademinės valandos dalį – dvidešimt penkias minutes – aptariami einamieji reikalai.
 Partijos politinė idealogija neaiški – lyg ir demokratija, bet tuo pačiu – diktatūra. Demokratiškai renkamas diktatorius. Tiksliau, diktatoriaus kabinetas. Vadovybė. Milijonieriai. Kiekvienas milijonierių kabinetas siekia vis labiau nuskurdinti varguolius ir kuo daugiau praturtinti milijonierius. Ypač kliūva provincijos varguoliams. Monopolistai dar toleruoja miestų varguolius, retsykiais parodo realių pastangų, kad ir šiems pavyktų užgniaužti savo vidinį varguolį ir anksčiau ar vėliau tapti milijonieriumi. Deja, provincijos varguoliai turi išminties ir yra jau seniai supratę, kad kaime gimęs, milijonieriumi nebūsi. Neseniai partijos milijonieriai išleido naują nuostatą, kuriame teigiama, kad visi varguolių poskyriai, nesudarantys 15 fizinių asmenų, yra šalinami iš partijos. Žodžiu, jeigu varguolis gyvena varguoliškoje aplinkoje ir varguoliškai nesugeba apie save surinkti 14 bendražygių, jis nevertas būti savarankišku partijos nariu – tegul jungiasi prie kito poskyrio. O vis dėl to, partijos nuostatuose aiškiai parašyta: „Mūsų partija yra ne pelno siekianti“... Vis dėl to, prieš tapdamas partijos nariu, kiekvienas varguolis duoda priesaiką, kuria pasižada mylėti ir gerbti paliegėlius, silpnesniuosius ir vargingesnius už save. Partija tapo panaši į fariziejų partiją prieš 2000 metų – jiems svarbiau žodis, o ne darbai.

Bijau būti suprastas klaidingai, todėl pridėsiu paskutinius žodžius: partiją, o ypač jos milijonierių kabinetą, kviečiu susimąstyti: ar nevejame Dievo iš bažnyčios? Tenoriu priminti partijos idealogiją ir palinkėti, kad eitume teisingu keliu.

Broliai ir sesės, nors ir pavėluotai, bet sveikinu jus su praėjusiomis šventėmis! Budėkite! ;)