Kas Naujo?

Skautų naujienos

2013-12-17

Svečiuose pas sesę Gražiną Judickienę

Interviu

Garsių žmonių ieškoti nereikia, jų kasdien galime pamatyti televizijos ekranuose. Tačiau kiek ne mažiau įdomių, nusipelniusių asmenybių, gyvenančių šalia, mes nepastebime. Vertėtų įdėmiau apsidairyti aplink: galbūt čia pat yra žmogus, skleidžiantis šviesą, tyliai dirbdamas. Būtent taip ir padarė Mokytojo dienos proga Panevėžio krašto “Gabrielės Petkevičaitės Bitės” draugovės skautai išsiruošę į Raguvą. Su didžiulu entuziazmu, skubėjome penktadienio popietę su didžiule staigmena pas vyriausią Panevėžio skautę sesę Gražiną Judickienę.  Visai netikėtai ir nelauktai vienuolika skautų sugužėjo nešini gėlių ir vaišių. Nustebinę sesę Gražiną, kuri triūsė savo sode nuimdama paskutinį metų derlių. Nelaukiau, nesitikėjau na ir staigmena su ašaromis akyse prabilo sesė mus pamačiusi. Nusiraminus ir praėjus jauduliui mus visus pakvietė į vidų, o ten jautėmės, kaip muziejuje. Patogiai atsisėdę ir gurkšnodami arbatą kalbėjomės su sese Gražina. Interviu ėmė sesė Donata iš mūsų sugalvotų klausimų.

Sesė Donata: Žmogaus asmenybės šerdis formuojasi vaikystėje, kur ir kokia buvo Jūsų vaikystės pradžia?

Sesė Gražina: Taip, broliai sesės, vaikystė buvo labai, kartais gal net nepanaši į tą vaikystę kuri perpinta žaidimais, dovanomis, šitaip nebuvo. Tai buvo pokaris, reikėjo tėvams taip gyventi, kad išvengtų trėmimo, aš augau pas savo bobutę, baba, kaip mes sakydavom. Raguviečiai sako baba. Baba mane labai mylėjo, nebuvo darželio, nebuvo gražių rūbelių, buvo duona, kurios kartais irgi neužteko, bet mes vis tiek buvome laimingi. Aš buvau laiminga, nes baba labai mylėjo, visada guldama šalia savęs pasiguldydavo ir apkabindavo, sakydavo: „Mano dukrytė, mano dukrytė, mano coriuliutė, toks būdavo senoviškas žodis. Ir visas vaikystės gyvenimas iki mokyklos baigimo prabėgo Raguvoje.

Sesė Donata: Ar galite papasakoti ką prisimenate iš vidurinės mokyklos? Kokie maloniausi prisiminimai?

Sesė Gražina: Iš vidurinės mokyklos būdavo mokyklos tradicija kiekviena klasė per mokslo metus turėdavo suruošti vaidinimą, ne montažą, ne kokios dainos, ne eilėraščiai, tuo laiku ir nebuvo tai priimta. Bet kiekviena klasė turėjo kokį tai vaidinimą. Aš prisimenu, būdavo penktoje klasėje mes vaidinome vaidinimą „Motulė paviliojo“ ir aš vaidinau berniuką, našlaitėlį, pamotė buvo bloga, mes norėdavome pasapnuoti vaidinime labai gražų sapnelį, kad būtų labai linksma, labai gerą ir prisimenu, kai mes tą vaidinimą suvaidinome visuomet ateidavo mokytojai mūsų vaidinimo ir visuomet, nebuvo nei aktų salės nebuvo mano mokykloje ir mokykloje susėdi pirmam suole, suolai būdavo tokie atnešti ir ten mums reikėjo užkurti lauželį. Ir mes ant grindų vaikai gi buvom sukūrėm lauželį ir tiktai žiūrim, kad tie mokytojai tiktai traukia kojas, traukia, traukia, tik mes arti kažkaip tai sukrovėm, nu ir žinome, grindyse liko žymė nuo šito lauželio ir būdavo visuomet labai prisimenam nes matėsi kur išdegė toje vietoje, tai  vat mes. O taip, reiškia, kiekviena klasė kokį nors vaidinimą vaidindavo, buvau nebloga artistė, kaip nenoriu girtis, bet teko, nes būdavo labai smagu, nes su mumis labai mokytojai užsiminėjo, labai vat. Tūrėjom penktoje klasėje su ja ir vaidinome vaidinimą, auklėtoja mūsų buvo prancūzų kalbos mokytoja, tėvas buvo lietuvis, o motina buvo prancūzė. Čia pokarį grįžo jis į Lietuvą ir atsivežė savo žmoną , tai mūsų buvo auklėtoja, Danutė.  Buvo Velykos, sakom, kaip mes pasveikinsim savo auklėtoją su Velykomis,  buvo didelė klasė, būdavo mergaičių klasė ir berniukų klasė atskirai. Ir mūsų klasėje buvo daug mergaičių, virš 30. Ir mes nutarėm, kad visos atnešam po vieną mokytojai margutį, kitos ir du atnešė, atnešėm bandelių, sausainių ir mes žinojome, kad , mūsų auklėtoja mėgsta alų gerti ir viena mergaitė iš namų atnešė, kaip tik buvo prancūzų pamoka, o aš netoli gyvenau, tai atnešiau staltiesę, sukrovėm tuos visus skanumynus, margučius.  Ir ateina auklėtoja į mūsų pamoką: „Oi, kas čia?!“,- su tokiu akcentu, nors ir gerai lietuviškai kalbėjo, na ir mes atidarėm tą butelį, pripylėm to alaus auklėtojai, sukrovėm viską jai į , mes turėjome mokykloje tokius lagaminus „portfelius“, kelis tuos „portfeliukus“, pridėjom kiaušinių, visus skanumynus ir jai parnešėm į namus, kaip tik buvo jos tėvas atvažiavęs ir jinai vaišino mūsų tokiom lauktuvėm neštom.

Sesė Donata:  Na, o koks buvo jūsų tolimesnis mokymosi kelias?

Sesė Gražina:  Labai norėjau būti gydytoja, labai norėjau, bet mūsų sąlygos mokymosi buvo labai labai primityvios, o norit įstoti į medicinos fakultetą reikėjo laikyti fizikos egzaminą, chemijos ir visi kiti egzaminai. O mes fizikos kabineto netūrėjom, visai paprastai kokie bandymai reikėdavo, chemijos kabineto visai nebuvo ir aš iš fizikos gavau 3. Ir baigdama pamatė, kad gavau trejetą iš fizikos, ir sako:  „Na, mergele nesitikėk patekti į medicinos fakultetą“.  Na, tada aš norėjau būti mokytoja ir taip susiklostė gyvenime, kad norėjau studijuoti geografiją, bet tako pasukti visai į kitą fakultetą, nes tada labai žiūrėjo, kaip nekeista, į mokinio charakteristiką ir būtinai tūrėdavo pabrėžti kas tėvai, kur tėvai it taip toliau. Ir viskas užsidarė, liko tik pedagoginis.

 

Sesė Donata: Kaip apibūdintumėte savo jaunystę?

Sesė Gražina: Savo jaunystėje tūrėjau ilgas kasas, labai buvau kukli, nebuvo kuo pasipuošti, kadangi gyvenau pas bobutę ir bobutės sesuo buvo siuvėja, ji buvo invalidė, bet buvo siuvėja. Taip norėdavosi, kad suknelę pasiūtų truputėli virš kelių, o teta man sakydavo: „Ne, „griekas“, nuodėmė jeigu tokia suknelė, negalima“. Ir mes jaunystėje labai daug dainuodavome mokykloje, po kiekvieno tokia vakarėlio, vaidinimo mes dainuodavome.  Padainuoja viena klasė, paskui kita, būdavo ir šokiai. Vienos klasės draugės tėvas grodavo armonika ir ateidavo į Raguvos mokyklą ir šokdavom polką, valsą – mūsų patys pagrindiniai šokiai. Mano jaunystė, sakyčiau, linksmai praėjo. Viename suole sėdėjau su savo drauge, kuri jau mirusi, ir nuo pirmo skyriaus iki paskutinio skyriaus, visus mokslų metus sėdėjome kartu viename suole, buvome neišskiriamos draugės. Ji gyveno netoli Raguvos , tai kai pas juos visada būdavo Velykos, Kalėdos, tai pirtis. Na, pas mus nebuvo, ypač vyresnėse klasėse, kokių meilių, kokių nors įsimylėjimų, apie rūkimą net nebuvo galvojama, nei berniukai nei mergaitės. Kasos, kaspinai surišti, baltos apykaklės, uniformos, žiūrstai, kurį man pasiuvo mama. Mes dabar klasės draugai prisimename savo jaunystę.

Sesė Donata: Kokia buvo jūsų darbo pradžia, kaip jus priėmė kolegos, mokiniai?

Sesė Gražina: Darbo pradžia buvo ant Dubysos kranto, labai graži vieta, Kelmės rajonas.  Jauna mokytoja su mokinais sutariau, dažnai pas mane užeidavo. Dirbdama mokykloje aš tūrėjau aštuonias pareigas, ypač jaunam mokytojui sukraudavo viską. Viena iš tokių pareigų buvo surašyti kiek žmonės turi kiaulių, karvių. Reikėjo dirbti su kaimo jaunimu, reikėjo užimti juos, ruošti „vakaruškas“ ir visi ateidavo į mokyklą – būdavo šokiai. Ateidavo kaimo jaunimas, vaikinai nebūdavo padauginę alkoholio, o jau kai aš jaunas mokytojas tai visada labai vesdavo šokti. Šokam net dulkės kyla, atsinešdavo šluotą, ją pamirkydavo į vandenį ir pašlakstydavo, kad dulkių nebūtų. Buvo geras kolektyvas, geri vaikai, aš dėsčiau fizinį lavinimą, tai tūrėjom visus mokyti slidinėti, o ta vietovė kur eidavom buvo labai kavuota. Gyvenome ant Dubysos kranto ir būdavo atidarai langą ir girdisi kaip lakštingala čiulba. Pirmus metus reikėjo ieškoti kur gyventi, tai viena moteriško priėmė gyventi.  Na, aišku, kai žiema atėjo reikia keltis, praustis ir eiti į mokyklą, tai su puodeliu pradaužai ledą ir prausiesi. Šeimininkė buvo labai rūpestinga ir davė man veltinius vailokus, atvažiuodavo iš švietimo skyriaus tikrinti kaip mokytojai dirba, o aš su didžiausiais veltiniais, tai taip pasižiūrėjo į mane , bet juk tais laikais ir nelabai buvo tų batukų. Pirmi metai buvo Kelmės rajone, labai gražioje vietoje ir visuomet visur dalyvaudavo mokytojai.

Sesė Donata: Kokie principai jums svarbiausi darbe? Ir kaip manote, koks turi būti geras mokytojas?

Sesė Gražina: Turi mylėti vaikus, visko būna, bet reikia mylėti. Meilė, pasiruošimas. Aš, pavyzdžiui, kiekvienai pamokai ruošiesi, apgalvoji tą pamoką, kaip tu ją pravesi, susistatai planą, koks bus pokalbis.

Sesė Donata: Dažnai girdime, kad neigiama linkme keičiasi vaikų požiūris į vyresniuosius, mokslą bei vertybes. Kadangi jūs turite didelę pedagoginę darbo patirtį ar sutiktumėte su tokia nuomone?

Sesė Gražina:  Sutinku, na, žinoma, ne visiems galima šitą taikyti, bet visuomenės požiūris į mokytoją ir mokytojo autoritetas turi būti, būtinai. Taip jau klostosi, kad tikrai trūksta pagarbos mokytojui, labai gaila. Gal, sakyčiau, ir įstatymai truputėlį ne tokie tūrėtų būti mūsų švietimo skyriaus. Visų pirma reikalinga ir išlaikyta drausmė, pamoka be drausmės yra nulis. Ir mokytojas taip nuvertinamas, jis nebeturi tos stiprybės savyje, o vaikai, jaunimas tuo naudojasi.

Sesė Donata: Mokiniai mokiniais, bet šeima, vis dėl to, yra svarbiau.

Sesė Gražina: Taip, aš prisimenu kai buvo popiežius Lietuvoje, kaip tik prieš 20 metų, tai aš įsiminiau kas būtina auklėjime: tikėjimas, šeima ir mokykla, šitaip turi būti. Mamos mokykla, tėvo mokykla, reikia tam pasišvęsti, atiduoti save, tėvų aplinka, tėvų elgesys.

Sesė Donata: Ar galėtumėte apibūdinti savo šeimą?

Sesė Gražina: Aš ilgesnį laiką augau pas babą, niekada namuose nebuvau, parvažiuodavau tik atostogom ir tai ne visuomet galima buvo. Tūrėjau vieną brolį, kuris 52 metų mirė, tėvai gyveno ilgą laiką Latvijoje, už Rygos, nes reikėjo splėptis. Baba man didelę įtaką darė, ypač babos sesuo, kuri buvo labai religinga ir išmokė, įpratino.

Sesė Donata: Kokie dalykai jus erzina, žeidžia?

Sesė Gražina: Nenuoširdumas labai erzina, dirbtinumas žmogaus, tiesiog mane atstumia, neparodai kartais šito, bet veikia atstumiančiai . Labai vertinu paprastumą, dosnumą, žmogus kuris kažko siekia. Aš dabar turiu didelę viltį į Mindaugą ir Marijų.

Sesė Donata: O kas jums suteikia džiaugsmo ir gyvenimo prasmės?

Sesė Gražina: Na, kad ir šiandien džiaugsmas, juk tikrai didelis džiaugsmas .

Sesė Doanata: Koks jūsų santykis su Dievu ir su religija?

Sesė Gražina: Aš myliu Dievą, stengiuosi jam tarnauti, lankau bažnyčią. Vieną kartą į mėnesį visi susirenkame kalbėti rožančių Panevėžio mieste ir norėtųsi, kad ir mokykloje tai jaustųsi, bet deja.

Sesė Donata: Kaip padėjo skautavimas jūsų gyvenime?

Sesė Gražina: Skautavimas...  Aš vis sakau, kad pervėlai skautavimas atėjo į mano gyvenimą. Kodėl per vėlai? Nes juk nebuvo skautybės, tai nuo 1995 metų mokyklos direktorius kviečiasi mane pas save į kabinetą: „Mokytoja Gražina, mokykloje reikia įkurti skautus“ Aš dar pati mažai ką apie juos žinojau, sakau: „Šiandien juk yra jaunų mokytojų, kodėl jūs mane kalbinat?“, o jis sako: „ Na, mokykloje pasitarėm, kartu su administracija, sakom, jog mokytoja Gražina, reikia ją kalbinti“, na, o aš pagalvosiu. Po trijų dienų aš ateinu pas direktorių ir duodu jam sutikimą, kadangi aš dėsčiau tikybą, tai man buvo labai gerai, aš per tikybą atėjau į skautybę. Pradėjau po truputį per tikybos pamoką supažindinti, prasidėjo kursai, mokslai, važinėjau į Kauną, o ten skautamokslis buvo. Ir taip aš įsijungiau, tai buvo įdomu ir gera . Literatūros nebuvo, ne taip kaip dabar, visko pilna skautams.  Kai kurias knygas gaudavau, bet bibliotekoje nieko nebuvo, bet labai padėjo kursai. Brolis Feliksas Šakalys, mūsų skautų himno autorius, jis išmokė ir aš jam labai labai dėkoju, visada jį šviesiai prisimenu, jis įdėjo didelį pasiryžimą. Mokykloje nebuvo lengva, sutikdavau daug pajuokos iš bendradarbių, mokiniai irgi pasiųsdavo kokią repliką, bet aš nekreipiau dėmesio, nereagavau į visa ta, aš darau, aš gerai darau. Pirmasis įžodis pirmam kaklaraiščiui buvo Palangoje, skautų slėnyje. Taip pat buvo ir dar vienas labai nusipelnęs žmogus skautybei Pijus Ambrozaitis, miręs jau, užrišo skauto kaklaraištį. O po metų Kunigiškėse užrišo patyrusio skauto kaklaraištį, labai jaudinausi, kad neužmirščiau įžodžio. Patyrusio skauto kaklaraiščiui reikėjo parašyti darbą, jame buvo labai daug klausimų, o stovykloje dieną vykdavo užsiėmimai, renginiai, kai saulutė pradeda šviesti ir keliesi ir rašai darbą, atsakinėji į klausimus. Kaip būtų gera, jeigu skautybė būtų atėjusi kai tau dvidešimt, dvidešimt vieneri metai, na, bet nieko, tik aš labai bijau, nalabai gera kai sako: „Ko tau čia? Ko tu čia dabar ar tau betinka skautauti?“ . Bet man labai miela, gera pamatyti skautą, kuris eina kotoje gatvės pusėje ir šaukia mano vardą sveikindamasis, ir juoko forma ir kartu „glosto“ tave. Va, tikrai labai norėjosi skautauti, tos stovyklos neužmirštamos, seminarai vadovų vienais metais vienur, kitais metais kitur. Ir kai dabar buvau Tautinėje Stovykloje kiek sutikau senų pažįstamų, juos įsiminiau nuo mažens, o dabar merginos subrendusios, vaikinukai plačiapečiai skautai. Ir aš manau, kad iš mano pedagoginio darbo patys geriausi, patys šviesiausi , na aišku, buvo sunku, daug ko nežinojai, bet patys geriausi metai prabėgo praleisti su skautais. Ir kai išgirsti kažką labai gero džiaugiesi, bet kai išgirsti kad žmogus nebenori skautauti, išeina ir t.t., tai būna tikrai liūdna. Skautaukit, skautaukit, skautaukit ir dar kartelį skautaukit, tai tikrai gražu ir gera, jūs tobulėjate ir, žinoma, tiktai daug kuo jums padės vadovai, jeigu jų klausysite. Skautų vadovas žino, jis vyresnis, tam pasiryžęs, bet jam taip pat reikia padėti, bendrauti su juo, džiaugtis, taip kaip aš dabar džiaugiuosi, jog Mindaugas jau turi patyrusio skauto kaklaraištį. Aš labai jaudinausi, kad aš nebuvau toje stovyklėlėje, tiesiog kai ligos prasideda, nes man jau 76 metai, ne tiek jau mažai... Džiaugiuosi Mindaugu, o kaip man gražiai sesė Jūratė apibūdino, kadangi teko su ja susidurti vienoje stovykloje, kitoje...

Sesė Donata: Ką sau palinkėtumėte, ką skautams, kokią gyvenimo išmintį?

Sesė Gražina: Noriu tokių gražių, nelauktų akimirkų, norėtųsi kad būčiau reikalinga, nors ir savo dalyvavimu, žinoma, nekviesta nenorėčiau dalyvauti. „Bent nors vieną žodelį, sese Gražina“, „Sese Gražina, ruoškis, lygink uniformą, kaklaraištį ir ten ir ten renkamės“. Nebent gali priežastis nedalyvauti liga, kaip ir dabar, netikėtai, ligos prasideda... Labai gražu, kad jūs atvažiavote pas mane ir klausimai labai gražūs ir išsamūs.

Sesė Lina: Užbėgsiu šiek tiek įvykiams į priekį, kiek žinome jūs ištekėjote pakankamai jauna ir su savo vyru Algiu gyvenate ilgą jau gyvenimo amžių ir norėtume sužinoti dar iš jūsų vieną paslaptį... Kada tas gražus auksinis vestuvinis jubiliejus artėja?

Sesė Gražina: Aš ištekėjau už pirmo ir paskutinio vaikino. Kai buvo mano klasės draugo vestuvės, jis mane pakvietė pamerge būti ir nesakė, kad bus pabrolys man į porą, jo brolis. Sako, „su mano pusbroliu Algirdu“ , aš tada kaip tik kaime mokytoja buvau. Na, ir viskas nuo šito prasidėjo 1962 metai, tai dabar jau  51 metai.

Sesė Lina: Tai pavėlavome metus...

Sesė Lina: O sese Gražina, sakykit, dirbot mokytoja, kiek girdėjom dėstėt kūno kultūrą, dėstėt tikybą...

Sasė Gražina: Dėsčiau muziką, nes nebuvo kas mokykloje dėsto muziką, tai liepė man jaunai mokytojai ją mokyti, o baigiau Šiaulių pedagoginį institutą. Taip pat tūrėjau mokykloje daržą, kuriame visokių augalų būdavo, daug sodinom, dėsčiau lietuvių kalbą, fizinis lavinimas, kraštotyrą, taip pat ilgai dirbau Biržų internate. 

Labai ačiū, Jums, sese Gražina, už pasidalijimą savo įdomia istorija ir patirtimi.