Trečia diena ir pabaiga skautų kongrese Honkonge

Ieva Brogienė | 2013-11-22

Trečia kongreso diena – paskutinė kongreso diena, vienos dienos ekskursijos įspūdžiai

Sekmadienis buvo sunki diena, nes po tarptautinio vakaro, ilgo vakarojimo su skautais iš įvairių pasaulio šalių ir nuovargis jau visai atiminėjo jėgas, tačiau rytinė kalba įkvėpė, kurioje buvo teigiama:

  1. Reikia turėti skautišką svajonę;
  2. Prioritezuokime svajonę ir tikėkime ja, gyvenkime ja;
  3. Priimkime kitų svajones ir padėkime jas įgyvendinti per projektus ir skautišką veiklą;
  4. Sujunkime savo ir kitų svajones;
  5. Gerbkime jauno žmogaus mintis ir jausmus, t.y. negalvokime, kad esame gudresni už jaunuolį;
  6. Padrąsinkime jauną žmogų domėtis ir tyrinėti kultūrą, svajonę, analizuoti savo mintis;
  7. Motyvuokime ne tik save, bet ir aplink esančius brolius ir seses.

Ir naujas žodžio KISS (angl. bučinys) vertimas – keep it simple scout!

Su Loreta pasirinkome ilgąsias darbo grupes, kuriose buvom visą dieną. Loretos darbo grupėje buvo kalbama apie tai, kad skautų judėjimas yra ne kas kita, kaip lyderystės mokykla. Šiame judėjime išauga žymiai daugiau vadovų nei iš bet kurios kitos jaunimo organizacijos, o tai reiškia, kad mūsų skautiškas metodas veikia. Mes kiekvienas tobulėjame asmeniškai, nekonkuruodami tarpusavyje, bet kovodami ir kasdien įveikdami save, išmokdami daugiau nei vakar. Visa tai tik rodo, kad skautų metodas yra efektyvus jauno žmogaus ugdymuisi ir suaugusio žmogaus pastoviam tobulėjimui. Būtent tokių, savaime motyvuotų žmonių, darbdaviai ieško. Mes esame patrauklūs, nes galime daugiau, nei bet kas kitas.

Mano darbo grupėje buvo nagrinėjamos temos: „Reikšmingumas mokymosi aplinkoje“, „Nemėgstamas mokyklis skautavimas tai nėra mokymosi ir žaidimo dvylipumas“. Darbo grupę vedė ir patirtimi dalinosi airių skautas John Lawlor, kuris yra profesorius ir išvardintas temas nagrinėjo savo daktaro disertacijoje. Labiausiai buvo akcentuojama tai, kad šiuolaikiniam formaliam ugdymui yra labai reikalinga neformalaus ugdymo pagalba. Vienas John Lawlor studentas savo magistriniame darbe rašė „Tiesą sakant, aš ne daug ko išmokau mokykloje. Didžiausios mano išmoktos pamokos buvo skautiškame judėjime“. Atsižvelgiant į mūsų skautišką metodą, komandinį darbą ir gaunamus įgūdžius – mes turime nutiesti tiltą 21-o. amžiaus mokymuisi.

Dienai pasibaigus ištrūkome pasižvalgyti po miestą, o vakare mūsų laukė uždarymo ceremonija su šventiška vakariene, žaidimais, pasirodymais, koncertu. Taip pat buvo pristatyti viso kongreso rezultatai ir temų apibendrinimai, tačiau galutinis kongreso apibendrinimas viešumą išvys 2014 metų vasario mėnesį.

Kongresas baigėsi. Pirmadienis buvo skirtas ekskursijai, kurioje tikrai pavyko susipažinti su kultūra, pamatyti įžymybes, šventyklas, leistis ilgiausiu funikulieriumi Azijoje ir apžvelgti visą Honkongą – tuo metu tikrai pajutau, kad Honkongas man po kojomis.

 

 

 

 

 

Skrydis namo neprailgo, nes turėjau laiko viską sudėlioti į reikiamus smegenų stalčiukus.

Ačiū WOSM‘ui, kuris suteikė finansinę galimybę Lietuvai sudalyvauti pirmame kongrese (Lietuvos skautija gavo sertifikatą, kuris pažymi, kad mes dalyvavome 1-ąjame. pasauliniame skautų edukaciniame kongrese).

Ačiū Lietuvos skautijai, kad delegavo ir pasitikėjo manimi, tai buvo nepamirštama galimybė

būti, dalyvauti ir atstovauti!

Ačiū skautams, kad esu čia ir, kad didžiausios gyvenimo pamokos išmoktos būtent skautiškame judėjime. Labai džiaugiuosi, kad iki šiol vis dar mokausi. Linkiu ir jums nesustoti ir eiti tolyn skautišku keliu!

Ačiū visiems kurie skaitėte įspūdžius, dalyvavote kongrese nuotoliniu būdu.

 

Antra kongreso diena – šeštadienis

Kiekvienas rytas darosi vis sunkesnis. Ir dabar jau ne laiko skirtumas apsunkina rytinį pabudimą, bet naujų įspūdžių perpildyta galvelė. Antroji kongreso diena praėjo greitai, nes kaip ir pirmoji diena, buvo daug veiklos.

Vienas mūsų pastebėjimas, kad dubliuojasi labai daug sesijų ir fiziškai negali sudalyvauti visur, kur nori. Pavyzdžiui, kai reikėjo ruoštis tarptautiniam vakarui, tuo metu vyko labai įdomios sesijos. Arba, kai vyko tarptautinis vakaras, vyko irgi įdomios sesijos, o juk norisi ir Lietuvą atstovauti ir sesijose sudalyvauti. Bet apie viską nuo pradžių...

Šeštadienio tema – mokymasis. Rytinėje kalboje Shabana Basij-Rasikh kalbėjo apie greitus pokyčius visuomenėje, technikoje ir kad mes žengiam ne po vieną žingsnį į priekį, bet po 20, todėl turime ugdyti vaikus taip, kokie jie turėtų būti po 20 metų. Dabartinė karta kurią ugdome bus ateities technologijų kūrėjai, modernūs. Mediniai nameliai nebebus įdomūs...

Kadangi sesijos dubliavosi, o mes lakstėme per kelis aukštus, kad kuo daugiau išgirstume ir dar ruošiamės tarptautiniam vakarui, mūsų dalyvavimas buvo šiek tiek intensyvesnis. Loreta šeštadienį dalyvavo sesijoje apie mokymąsi skautiškoje organizacijoje. Pagrindinė sesijos mintis – skautiško metodo unikalumas ir mokymasis pagrįstas praktika ir patyrimu. Įdomu pastebėti, kad ši mintis lietuvaičiams, kaip ir likusiems europiečiams, nekelia problemų, nepalyginamai su JAV ar Australijos skautais, kur, akivaizdu, skautavimas vis dar paremtas griežtais mokymo, bet ne mokymosi, principais. Grupėje įsiplieskė didelė diskusija, kuris modelis yra teisingas: vaikui duoti meškerę, ar kartu parodyti, kurią žuvį reikia gaudyti. O kaip atrodo jums?

Tuo metu kai Loreta diskutavo apie skautišką metodą, aš pasirinkau temą „Modernios mokymų sistemų technologijos“. Įdomu buvo pasiklausyti kaip mokymų sistema prasidėjo dar skautų įkūrėjo laikais ir kaip ji modernėjo su kiekvienais metais ir sustojome ten, kur esame dabar. Dirbdami darbo grupėse visi dalinomės savo šalyse turimomis mokymų sistemomis ir patirtimis. Prieita vienos išvados – visose šalyse visos sistemos labai skirtingos ir niekada negalėtum turėti bendros sistemos, nes kiekvienos valstybės suvokimas, skautavimas ir ėjimas į priekį yra labai skirtingas. Pavyzdžiui, australai jau 15 metų naudojasi e-learning mokymosi sistema, kur viskas vyksta nuotoliniu būdu ir yra tik vieninteliai mokymai kur jie susitinka gyvai pabendrauti, tai Medinių kauliukų mokymai. O Turkijoje norint tapti skautų vadovu, turi praeiti metų trukmės mokymus ir tik tada tau bus leista dirbti su vaikais. O Medinių kauliukų mokymai Turkijoje užtrunka 4 metus. Nežinau ar mes turėtume tiek kantrybės, kad norint pabaigti Medinių kauliukų mokymus tam turėtume skirti 4 metus. Sesijos pabaigoje buvo pristatytas faktas, kad valstybėse, kurios yra daug pažengusios į priekį, jau yra poreikis grįžti prie senos sistemos – savaitgalinių mokymų. Kadangi mes dar niekur nepajudėjome prie e-learning sistemos, ar tikrai mums jos reikia, jeigu jau yra poreikis grįžti prie savaitgalinių mokymų, bendravimo ir patirties dalijimosi? Ką galvojate jūs?

Per pietų pertrauką išėjome su Loreta pasivaikščioti į šalia esantį parką, pasimėgauti gaiviu vėju, pasižvalgyti ir pajusti šilumą. Žinom, kad Lietuvoje jau šlapdriba, todėl mėgaujamės saulės spinduliais kiek galim.

Taip pat visiškai netikėtai teko duoti interviu leidžiamam kongreso leidinukui ir priimti dovaną Lietuvos skautijai iš Malaizijos skautų.

Vėliau prasidėjo pasiruošimas tarptautiniam vakarui. Prieš išvykdamos iš Lietuvos ir mes atsakingai jam ruošėmės. Kadangi pasiruošimo metu vyko ir sesijos ir aš praleidau savo išsvajotą sesiją „Andragogika skautavime“, o man ji buvo labai svarbi, kadangi tai tiesiogiai susiję su mano studijomis ir apie tai nieko nediskutuojame Lietuvoje, o pasaulyje andragogika skautavime vyksta jau daugiau negu 10 metų, tai atsigriebiau ir gavau individualią sesiją vakare, kai pasigavau lektorių, kuris vedė sesiją.

Tarptautinis vakaras buvo labai pasisekęs. Išdalinom viską ką turėjom. Visiems įspūdį paliko naminis varškės sūris su medum, obuolių sūris ir grybukai. Prie mūsų stendo nuolatos buvo daug žmonių. Kadangi Loreta tuo metu Europos skautų fondo susitikime, turėjau atlaikyti frontą viena. Juokingiausia tai, kad priėjusi viena skautė kinė, kuri yra mokytoja (nelabai supratau kokio dalyko, nes labai neaiškiai kalbėjo angliškai) sakė, kad ieškojo informacijos apie mūsų šalį ir rado parašyta, kad pas mus visi lietuvaičiai visada ir visur šoka ir paprašė pašokti, nes norėjo nufilmuoti. Labai norėčiau rasti tą tinklapį, kuriame buvo suteikta tokia informacija apie Lietuvą :) Galim pasidžiaugti, kad iš kongrese esančių 122 valstybių tik 27 dalyvavo tarptautiniame vakare ir iš tų 27 valstybių visos delegacijos buvo labai didelės, todėl Lietuva, Šveicarija ir Madagaskaras kurie atvažiavo su delegacija susidedančia iš dviejų žmonių puikiai reprezentavo šalį, organizaciją. Taigi, ir dviese įmanoma tinkamai pasiruošti ir atstovauti organizaciją.

Po tarptautinio vakaro laukė šventiška vakarienė susidedanti iš kokių dešimties patiekalų, kur gali skanauti vietinį maistą: jūros gėrybės, sushi, vaisiai, drakono kojeles (vaisius, panašus skonis į kivį). Taip pat vyko šalių meniniai pasirodymai (šiam su Loreta nesiruošėm), grojo Honkongo vaikų orkestras, drakono pasirodymas.

Po vakarinės programos dar norėjosi išeiti pasižvalgyti po naktinį miestą, bet kojos nešė tiesiai į lovą. Sutarėm, kad sekmadienį tikrai leisime sau apsižvalgyti po šventyklas ir moterų turgų :)

Paskutinės dienos įspūdžiai jau greitai!

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pirma kongreso diena – penktadienis

 

Penktadienio rytas buvo sunkus, nes laiko skirtumas sutrumpino miegą, tačiau noras kuo greičiau pradėti programą buvo nenugalimas.

Po sočių pusryčių visi kongreso dalyviai susirinkom į atidarymo ceremoniją, kurioje Honkongo skautai vaidino, dainavo.

Pasaulio skautų edukacinis kongresas vyksta pirmą kartą gyvenime. Šiuolaikiniame, greitai besikeičiančiame pasaulyje ugdymo ir lyderystės temos tampa itin svarbios, natūraliai kyla klausimai, ar skautų judėjimas vis dar prisideda prie jauno žmogaus ugdymo ir palydėjimo lyderystės keliu, ar mes išauginame tinkamą žmogų, paruoštą darbo rinkai bei konkurencijai visuomenėje. Dėl šių priežasčių buvo nuspręsta surengti kongresą, kuriame dalyvautų kuo daugiau atstovų iš skirtingų šalių, galinčių pasidalinti savo gerosiomis patirtimis apie mokymų ir jaunimo ugdymo programas savo šalyse.  Kongresas vyks tris dienas, kiekviena diena turi savo temą: visuomenė, mokymasis, skautavimo poveikis.

Penktadienio tema – visuomenė. Todėl ir įkvepiančioje atidarymo kalboje Christine Loh sakė: „3600 tonų maisto Honkonge kiekvieną dieną iškeliauja į šiukšlyną. Tai yra lygu 250 dviejų aukštų autobusų svoriui. Susimąstykime apie maisto švaistymą ne tik Honkonge, bet ir visame pasaulyje“.

Po atidarymo ceremonijos dalyviai galėjo rinktis vieną iš keturių temų. Aš ėjau į darbo grupę, kurioje buvo pristatinėjama dr. Dr Lu Chien Ching tema: „Skautavimas gali pagerinti formalų mokymąsi, bet viso to kaina – skautavimas tampa labiau priklausomas nuo valstybės prioritetų“. Šioje darbo grupėje buvome supažinti apie Taivanyje esančias skauto vadovo bakalauro ir magistro studijas, kurias kas metus pasirinka 30 suaugusių žmonių, ir jie tikrai nėra visi iš Taivano. Šių metų grupėje yra net 4 europiečiai. Pamenu, kai baiginėjau 12-ą. klasę, vis svajojau, kad kaip gerai, jeigu universitete būtų skautiška specialybė, nes tada studijos taptų prasmingos ir mokyčiausi būtent tai, ką noriu. Svajonė ir liko svajonė, bet pasirodo kažkur Taivanyje tokia specialybė yra, ir gyvuoja daugiau negu 20 metų.  Daug diskutavome ar tikrai tai geras sprendimas turėti universitete tokią specialybę, kadangi tai tampa kaip privalomas dalykas, o juk skautai ateina savo noru, kaip ir išeina (arba ne) – savo noru iš judėjimo. Dr. Lu Chien pažadėjo atsiųsti man daugiau informacijos ir studijų programą. Bus įdomu pasinagrinėti ir kelti diskusiją Lietuvos skautijoje, nes įdomu ką apie tai galvoja mūsų jaunimas ir mūsų vadovai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tuo tarpu sesė Loreta buvo darbo grupėje, kurioje buvo kalbama apie mokymąsi skautavime, iššūkius. Valandos užsiėmime buvo lyginamas skautavimo kelias su M. Montessori metodu (M. Montessori ugdymo metodas svarbus tuo, kad apima visapusišką žmogaus vystymąsi tiek fizinėje, tiek ir dvasinėje plotmėje. Metodas grindžiamas natūralios vaiko prigimties stebėjimais ir tyrinėjimais, kurie atskleidžia individualius dėsningumus vaiko raidoje. Montessori ugdymo tikslas – pagalba asmenybei, visapusiško tobulėjimo link, siekiant dvasinio nepriklausomumo, savęs realizavimo). Darbo grupėje kelti vaiko vystymosi ir skautų vadovo, kaip lyderio tarpusavio santykių klausimai. Akcentuota, kad tik skautiškame judėjime, bei Montessori metode, vaikui suteikiama laisvė mokytis per savo patyrimą, atrandant ir tiriant aplinką. Ypatingai pabrėžta, kad šiandieninis formalusis švietimas dažnu atveju traumuoja jauną asmenį, todėl, mes, kaip skautų vadovai, turime būti kitokie, į vaiką žvelgti kaip į augančią ir aplinką savaip atrandančią asmenybę. Mūsų uždavinys – suprasti ir pripažinti, kad dažnu atveju vaikas yra protingesnis už mus. Todėl vien tik leisdami laisvai elgtis ir priimdami iššūkius, su kuriais susiduria vaikas, galime tobulėti patys kaip vadovai.

Po pietų Loreta dalyvavo sesijoje apie kultūras ir subkultūras tarp skirtingų kartų ir regionų. Sesija susidėjo iš dviejų dalių, paremtų praktiniu mokymusi. Sesijoje dalyvavo vos septyni žmonės, todėl darbas buvo intensyvus ir nukreiptas į asmeninį savęs ir kito pažinimą per savo kultūros suvokimą.  Kadangi sesijoje dalyvavo skautai iš Pietų Sudano, Taivano, Honkongo, Meksikos, Brazilijos, Alžyro, sesija buvo itin dinamiška. Pirmiausia sesija prasidėjo nuo įsivardinimo, kaip suvokiamas pasaulis. Kiekvienas dalyvis gavo užduotį nupiešti pasaulio žemėlapį, įvardinti kultūrinius faktorius, kurie apibūdina jį kaip žmogų. Analizės ir diskusijų metu dalyviai suprato, kad kiekvienas mūsų pasaulį suvokiame tik per savo prizmę, remiantis savo etnologinėmis, geografinėmis, sensorinėmis žiniomis. Antra sesijos dalis buvo skirta kultūrai skautų organizacijoje. Jos metu buvo kalbėta apie skirtingus būdus, kaip vadovai vaikams perduoda žinias apie savo ir kitas kultūras, kaip mokomės pažinti ir suvokti aplinką aplink save. Galiausia buvo išskirti esminiai kultūriniai faktoriai, kurie jungia skautus visame pasaulyje. Vietoj išvados: kultūrą suvokiame tik per save asmeniškai ir kiekvienas žmogus turi savo kultūrą, kuri tampa dalis didesnės, vidinės mus visus vienijančios kultūros dalimi.

O aš po pietų dalyvavau dviejose sesijose. Pirmoji buvo apie tai, ar mes tikrai į skautišką judėjimą pritraukiame būtent tuos žmones, kurie turėti jame būti. Į šią sesiją ėjau norėdama užtvirtinti savo įgytas žinias apie suaugusius vadovus vykdant projektą „Dievui. Tėvynei. Artimui“ ir įprasminti visą darbą projekto metu. Tačiau šioje sesijoje nieko naujo ir naudingo nei sau, nei organizacijai neradau, kadangi mes, kaip Lietuvos skautija, jau esame paaugę šioje vietoje. Žinau kokia naudinga ši tema kitoms kultūroms, mažesnėms šalims. Buvo įdomu pasiklausyti patirčių pasidalijimu kaip suaugusius žmones pritraukia Nigerijos atstovai, kurie įtraukia į skautišką judėjimą studentus arba viena iš įdomesnių patirčių, tai Etiopijos – kurie turi specialią programą žmonėms esantiems socialinėje atskirtyje (esantys policijos įskaitoje, žalingų įpročių turėtojai ir t.t.).

Kita sesija kurioje dalyvavau buvo „Kaip kiti mato mus?“. Šią sesiją pasirinkau todėl, kad per LS Pirmijos ir Tarybos posėdį mes iškėlėme klausimą, kad savanorystė visuomenėje matoma labai skirtingai, o skautus visi įsivaizduoja tik pardavinėjančius sausainius arba lakstančius po miškus.

Po bendro darbo grupėse ir diskusijų, bei patirčių dalijimosi kaip kiti mato mus skirtingose pasaulio kampeliuose, visur kilo tos pačios problemos: turistai; pardavinėjantys sausainius; pigi darbo jėga (Meksika); sukarinta organizacija (Europos valstybės); religinė organizacija (visas pasaulis); senamadiški (Australija). Reziumė: WOSM atliko visuomenės tyrimą pasaulio mastu (kurio išvados nėra dar viešinamos, todėl esam pirmieji kurie jas išgirdome), kuriame identifikavo, kad nacionaliniu lygiu:

suvokimas kas yra skautavimas, yra: berniukai, skautavimas, vaikai, pramoga, pareiga daryt viską gerai; pagrindinės skautavimo savybės: tradicijos, praktika, draugiškumas, garbė, žinomumas;

Tyrimo išvados: 59% visuomenės žino kas yra skautai; apklausus skirtingas amžiaus grupes, net 69% amžiaus grupės 7-14 m. žinojo kas yra skautai. Pagrindinis akcentas kas buvo akcentuojama klausinėjant žmones „skautai visada laikosi duoto žodžio ir visus darbus atlieka laiku“.

Po visų darbo grupių diena dar nesibaigė. Vakarienė kaip aukščiausio lygio restorane, kurioje nuskambėjo frazė „mamos vakarienės niekada neprilyginsi skautiškai vakarienei“.

Kad ir kokia buvau pavargusi, ėjau į naktinę programos dalį kuri buvo skirta vyr. skautininkams ir Tarybos pirmininkams. Mūsų susirinko apie 30, daugiausiai susitikime dalyvavo Europos ir Afrikos valstybių organizacijų vadovai, dauguma jų buvo broliai ir visiems jau gerokai virš 40m. Jaučiausi labai „jauna“, tačiau turima patirtis ir organizacijos ėjimas į priekį leido tvirtai stovėti ant kojų ir atstovauti Lietuvos skautiją. Vyko patirties dalijimasis, kuriame visi buvo susižavėję mūsų jungtine stovykla „Gėrio pėdomis“, taip pat labai padėjome danams su paaiškinimu kas kiek laiko pas mus keičiasi Taryba ir kaip ji dirba, nes prieš dvi savaites jie išsirinko naują Taryba, kurioje perrinktas yra tik vienas žmogus ir dabar labai sunku formuoti komandą. Australai pasakojo apie modernias mokymosi technologijas, kadangi tai man įdomu, tai šeštadienį dalyvausiu vienoje iš darbo grupių apie tai. Keistai nuskambėjo Indijoje esanti padėtis, kad jeigu nori dirbti su vaikais, tai tu negali priklausyti vyresniesiems skautams ir tuo pačiu turėti programą ir sau, ir vykdyti programą vaikams. Turkija dalinosi savo patirtimi kaip dirba su neformalaus ugdymo krepšeliu, kuris skiriamas valstybės – čia irgi klausiau ausis ištempusi, nes mes, kaip Lietuvos skautija, taip pat startuosime su šiuo krepšeliu. O Meksikoje didžiausia problema, kad jų vadovų mokymai skiriasi nuo jaunimo programos taip drąstiškai, kad dauguma vadovų palieka judėjimą, nes nežino kaip dirbti su jaunimu.

Diena baigėsi. Atsiguli į lovą ir pradedi mąstyti ką naujo sužinojai, ką gali parvežti į Lietuvą. Tuo metu lengvai apsnūsti, nors dar bandai diskutuoti su kambarioke iš Etiopijos ir Madagaskaro apie skautavimo ypatumus, tačiau supranti, kad rytoj bus dar viena diena pilna iššūkių ir akys pačios užsimerkia...

 

Rytoj mūsų laukia ne tik įdomi programa, bet ir tarptautinis vakaras. Laukite įspūdžių toliau!

 

                                                     

 

 

 

 

 

Kelionė į Honkongą

Nuo vakar pradėjau kelionę į savo didelį šių metų skautišką iššūkį - pirmąjį pasaulinį skautų kongresą apie skautų ugdymą Honkonge. Kelionė buvo ilga. Iš Vilniaus išskridau vakare, vos spėjau pagurkšnoti savo mėgstamo gėrimo Coca-colos ir jau nusileidau Helsinkyje. Ten pralaukiau daugiau negu 4 valandas vaikštinėdama po Trolių Mumių parduotuves ir sulaukiau skrydžio į Honkongą. Labai džiaugiuosi, kad sesė Loreta nuskrido anksčiau, nes dar pasakė ką vežtis ir ko ne. Įspūdingiausia, kad jau Helsinkio oro uoste sutikau daug skautų, kaip gerai, kad yra skiriamasis ženklas visų skautų - kaklaraištis. Prieini ir iškart sveikiniesi, ir atrodo, kad pažinojai tą žmogų jau senai. Skrydis į Honkongą truko 10 valandų. Visai neprailgo kai knyga rankose ir miegas ėmė :) Ir vėl draugavau su savo gėrimu Coca cola (kuris nepalyginamai neskanesnis, nei Lietuvoje).

Nusileidus Honkonge pirma mintis: kaip čia nepasiklysti oro uoste. Po gero pusvalandžio sulaukiau bagažo, praėjau visas muitines (neatėmė nei varškės sūrių, nei grybukų – kurie skirti tarptautiniam vakarui). Pasitikimo zonoje atvykstančių skautų jau laukė vietiniai skautai kurie viską paaiškino, davė bilietus ir palydėjo į metro. Tos 20 min. važiuojant metro buvo įspūdingos. Nenuleidau akių nuo dangoraižių, bananų palmėse ir žydinčių medžių. Išlipus reikiamoje stotelėje mus pasitiko kiti vietiniai skautai, kurie palydėjo iki autobuso. Kas smagiausia, kad kol atvykau iki viešbučio,  tris kartus sužymėjo, kad mes nusileidome lėktuvu, kada išvykstame – jau kongreso organizavimas – tikrai aukšto lygio, suplanuota viskas iki menkiausių smulkmenų.  Autobusu iki viešbučio vos 20 min. Kadangi buvo kamščiai (nes darbo pabaiga) – buvo laiko važiuojant iš arčiau pamatyti miesto gatves. Pamačius viešbutį – negalėjau patikėti savo akimis. International BP viešbutis yra 26 aukštų. Viename iš aukštų yra skautiška parduotuvė, kitame aukšte vietinių skautų centras, mokymų centras ir dar visokio gėrio. Visa viešbučio atributika su skautiška lelija (pradedantrankšluosčiais, baigiant dantų pasta, lelijomis liftuose). Viešbutyje užsiregistruoti truko dvi valandas. Kadangi kongrese dalyvauja 500 dalyvių iš įvairių pasaulio šalių, tai žmonių eilėse buvo masė.

Po visų registracijų nusprendžiau, kad laikas užkąsti, nes skrandis jau prašėsi maistelio. Išėjau iš viešbučio ir galvojau, kad apsiverksiu. Baimė pasiklysti – didelė, nes visos gatvės vienodos, aplinkui daug lempučių ir visi vienodi ne tik žmonės, bet ir visos parduotuvės. Taigi, skautiškas gebėjimas naudotis kompasu jau čia irgi nepadės. Bet, tyliai ramiai, niekur neišsukdama iš kelio pasiekiau maisto restoraną ir vykdžiau misiją „Ieva turi išmokti valgyti su pagaliukais“, gerai, kad pirmasis patiekalas nebuvo ryžiai J Po skanios vakarienės sulaukiau grįžusios sesės Loretos ir mudvi dar abi išėjome pasigrožėti naktiniu Honkongu kur gyvenimas verda visą parą. O paskui po aplankė ilgas ir saldus miegas...

 

Laukite įspūdžių iš pirmos dienos jau greitai!

 

 

Ieva Brogienė | 2013-11-22