Baltic Sea Meeting: Kaunas nemiega, Kaunas užsimerkęs SVAJOJA

Morta M. | 2013-10-13

Įtemptam rugsėjui praūžus, paslapčia atsidūstame: „Okei, pagaliau baigėsi dar vienas sezonas“. Į mūsų skautišką gyvenimą įplasnoja karštų arbatų ir indooro sueigų metas. Vieninteliai pašėlusio judėjimo prisiminimai maloniai šildo užnugaryje, o iki kitų – nei daug, nei mažai – keletas menėsių nušalusios nosies.

IR ŠTAI ŠITOJ VIETOJ ĮVYKSTA STEBUKLAS

Penktadienio vakare į Kauną plūsteli daugiau negu 20 atstovų iš Baltijos subregiono šalių. Viskas truputį primena Užgavėnes, nes širdyje (jau kuriasi) žiema, o aplink – spalvingais nacionaliniais kaklaraiščiais pasipuošę ir visai nežiemiškai (!) nusiteikę Švedijos, Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos ir Danijos skautiškų vienetų lyderiai.

Atmosfera – tobula – dalinamės šypsenomis, įkvepiančiomis skautavimo praktikomis beigi saldumynais iš gimtų šalių.

Išvakarėse ruošiamės rimtai šeštadienio programai, kadangi mūsų konferencijos tema – aplinkosaugos integravimas į patyrusių skautų programą. Tačiau eigoje paaiškėja, kad „rimta“ konferencija palaipsniui virsta į naujų-senų draugų susitikimą, kuriame prisifantazuojame tiek, kad...užsibrėžiame tai ir įgyvendinti!

Dabar atsisėskite patogiau, gurkštelkite arbatos. Įsivaizduokite, kad kažkur keliaujate, girdite bėgių trenksmus, o už lango – pušynai ir šlaitai, saugantys unikalaus tyrumo vandens telkinį. Už nugaros girdisi muzika, skamba gitarų stygos, kažkas dainuoja jums visiškai nesuprantama kalba. Prie jūsų prieina skautas, pasitaiso kaklaraištį ir linksmai šūkteli: „Jau atvažiavom! Matau Baikalo ežerą!“

Skamba kaip kliedesys? Pasakykit tai šauniai vokiečių komandai, kuri ne tik svajoja apie bendrą kelių šimtų (!!!) skautų kelionę į pačios Rusijos hidro-deimantą, bet yra JAU pasiruošus apmokyti vadovus, kurie pasiryš šiam nepamirštamam nuotykiui kartu su savo skiltimi, draugove ar mišria kompanija.

Arba kaip jums toks vaizdas – Lietuvos, Latvijos ir Estijos patyrę skautai susitinka Latvijoje, griebia dviračius, mina iki seniausio Latvijoje nacionalinio parko – Gaujos. Besigrožėdami unikaliais akmenynais ir įspūdingais šlaitais, mišriomis grupėmis sėda į valtis ir plaukia iki kito punkto... kol pasiekia Estijos sieną ir pirmąjį jos regioninį parką!

Ir jūs tikrai klystat, jei manot, kad tai viskas. Priešingai – tai tik maža dalelė viso to, ką planavom, planuojam ir planuosim. Kortų neslepiam – jų tiesiog per daug, kad visos tilptų ant stalo.

Vis dar apsalę (ir truputį apšalę) nuo draugysčių ir bendrų vizijų, tariam milžinišką AČIŪ sesėms Birutei Taraskevičiūtei ir Beatričei Leiputei, kurios ne tik pasirūpino, kad konferencija būtų kokybiška ir produktyvi, bet ir sudarė galimybes naujoms pažintims megztis ir idėjoms augti.

O jūs, mieli skaitytojai, nubraukite tą tystančią seilę ir žvilgtelkite pro langą. Dangus vis labiau niaukiasi, vėjas darosi žvarbesnis, paltai storesni, o svajonės – kuklesnės. Tačiau tai – ne mums. Jeigu TAVO svajonės nėra vos lubų aukščio – skambink varpais, užspamink emailais mus – tarptautininkus – ir šok čia, į patį nerealiausią realybių katilą.

Čia – visada vasara!

S.s Morta M. Strazdaitė
Užsienio Ryšių Skyrius

Morta M. | 2013-10-13