Pirmoji Jubiliejinė stovykla. Dienoraštis.

Ugnė Revinskaitė | 2013-08-28

Pirmoji Jubiliejinė stovykla. Dienoraštis.

 

Neseniai, rodos, prasidėjo vasaros atostogos, moksleiviai džiūgaudami atsisveikino su mokytojais, o skautai į kuprines pradėjo dėti ne knygas, o reikmenis žygiams – juk prasidėjo stovyklų metas! Bet vasara, kaip dažnai nutinka, lėtai atėjo, tačiau paskubėjo ir ilgai neužsibuvo... Šiandien skaičiuojame likusias dienas iki naujų mokslo metų pradžios, kuomet vėl pildysim savo žinių bagažą ir krimsime mokslo šaknis... Bet, tikiu, jog vasara nė vienam, o ypač skautui, nepraėjo tuščiai, kadangi vyko skautų stovykla „Gėrio pėdomis“! Man tai buvo pati pirmoji, bet labai tikiuosi, kad ne paskutinė, Jubiliejinė stovykla. Kiek ten daug įdomių dalykų nutiko, kiek linksmų akimirkų turėjau. Pasistengsiu ir Jums, broliai ir sesės, papasakoti įdomiausius ir linksmiausius nutikimus.

Į stovyklavietę atvykome penktadienį, liepos 5-ąją. Taip sugalvojo mūsų puikusis vadovas J. Ir neapsiriko. Atvykome pirmi iš Marijampolės krašto ir gal tik ketvirti iš visos Pietvakarių pastovyklės. Todėl pavyko gauti geras vietas palapinėms pasistatyti. Įsikurdinom lygioj vietoj, pakankamai toli nuo dulkių gatvės, todėl visą stovyklos laikotarpį, ne taip kaip kitiems broliam ir sesėms, neteko sukti galvos kaip apsisaugoti nuo dulkių... Taip ir praėjo mūsų pirmoji diena – įsikurdinant. Vakare pasitikom kitus brolius ir seseris, šnekučiavomės ir nekantriai laukėm oficialios stovyklos pradžios. Na o naktį su sese palapinėje tyliai kalbėjomės ir spėliojome kokie nuotykiai mūsų laukia šioje stovykloje, ką naujo išmoksime specialybių akademijoje.

Kitą dieną ryte – įsikūrimas, Kadangi savo palapines ir daiktus jau buvome susitvarkę, padėjome įsirengti pastovyklę, mano ir dar kelių sesių užduotis buvo padaryti tvorą. Nemažai laiko tai užėmė, dar ir vieną brolį pagalbon pasikvietėm, bet stovėjo mūsų tvora kaip mūras visas devynias dienas. Tiesa, ji tikriausiai daug kam panašėjo į suoliukus, kadangi beveik visada ant jos būdavo kas nors įsitaisęs...

Vakare ilgai lauktas oficialus stovyklos atidarymas, skelbiantis naujo nuotykio pradžią! Gera širdžiai buvo matyti tiek sesių ir brolių vienoje vietoje, nedingo šypsenos nuo veidų aidint šūkiams J. Po atidarymo smagiai traukėm su dainomis į Telšių miestą – kartu su visais lietuviais himno giedoti, tuo pačiu miesto gyventojams pasirodyti ir stovyklos atidarymo laužu pasidžiaugti. O džiaugtis tikrai buvo kuo. Nuo pirmųjų, iki masinio lygio išaugusių, traukinukų eilučių ir puikaus koncerto bei laužo ant vandens. Į stovyklavietę grįžome kupini geros nuotaikos ir energijos. Štai kokia puiki stovyklos pradžia!

Sekmadienį, kaip ir visomis kitomis dienomis: kėlimasis, mankšta, tvarkymasis, vėliau rikiuotė ir pusryčiai. Šiek tiek laiko įsikūrimo darbams pabaigti ir galutinai įsikurti. Na ir žinoma pietūs.

Po pietų – pirmųjų bilietų į pėdas dalybos. Pasisekė, kad spėjau užsiregistruoti į specialybių akademiją, todėl galėjau lankyti mėgiamo užsiėmimo pamokas. Mokiausi aš fotografijos specialybės. Visą savaitę turėjau galimybę ne tik gilintis į pagrindines fotografijos taisykles, susipažinti su fotoaparato funkcijomis, bet ir sutikti nuostabių žmonių, bendraminčių, puikiai praleisit laiką ir pasigaminti fotoaparatą! Taip, taip. Pirmas savadarbis fotoaparatas (pinhole) pasigamintas būtent šioje stovykloje.

 

 

Pirmadienį ryte su sese keliavau į Amatų kaimelio edukacinę pėdą, vykusią Alkos muziejuje (ten tuomet ėjome pirmąkart, tačiau tikrai ne paskutinį). Vis dėlto, matyt, būsim kažkur ne ten pasukę, mat grupėje buvome su jaunesniaisiais skautais, o biliete nurodyta programa skirta 15-18 metų amžiaus skautams. Ką padarysi, atėjome tai ir pasilikome, kur čia bepasidėsi? Ir visai smagiai praleidome laiką, klausėmės apie slaptuosius raštus, patys pamėginome išsiaiškinti ar gebame slaptai rašyti. Man, manyčiau, visai pavyko...

 

 

Atskleisiu paslaptį – tai visai nesudėtinga. Ant popieriaus rašom pienu. Su kuo? Na tai nelabai svarbu, galit rašyti su dantų krapštuku (kaip kad darėm mes), žinoma, idealiu atveju rašykit su plunksna ir neturėkit problemų. Raidės ar meilės eilėraštukai ant lapo pasirodys tada, kai iš kitos pusės su žvake pakaitinsit popierių. Tik atsargiai! Tam reikės kantrybės, neskubėkit ir nesudeginkit... Tai puikus būdas patikrinti skauto išmonę. Nusiųsti, rodos, tuščią popieriaus lapą ir stebėti, ar supras kas čia per stebuklas ar ne.

Vakare nemažiau įdomi programa IŠ-gyvenimo pėdoje. Kaip visada smagus patyrusių skautų brolijos ir seserijos laužas. Šį kartą, tokioje neeilinėje stovykloje, nebuvo išvengta ir įdomesnių nutikimų, kaip kad brolių Saulės garbinimo šokis:

http://www.youtube.com/watch?v=EU7SEDT_sa4

Pirmadienį taip pat pradėtos rodyti ir stovyklos vakaro žinios. Deja, nė karto nepavyko nueiti jų pažiūrėti, tačiau dabar ir aš ir kiti stovykloje nedalyvavę gali viską sužinoti peržiūrėję šias žinias internete.

Antradienį gavome bilietą į gerųjų darbų pėdą, vėlgi Alkos muziejuje. Kad ir kaip būtų gaila, muziejaus archyvų nesutvarkėme, nes buvome pašauktos jau antrą kartą budėti virtuvėje. Matyt, patikome vedėjoms J. Skutome linksmai bulves ir salotas pjaustėme, padėjome vedėjoms, brolius ir seses maistu aprūpinome – vis geras darbas.

Vėlai vakare prasidėjo IŠ-gyvenimo pėdos kliūčių ruožas. Pati ten nedalyvavau, bet mūsų pastovyklę atstovaujanti grupė buvo. Ir dar kaip ten jie pasirodė! Pirmą vietą užėmė, pastovyklei čempionų titulą suteikė. Hip VALIO sesėms ir broliams!

Trečiadienis. Programa oficialiai sako, kad tai svečių diena. Laukėm mes svečių, bet trečiadienis taip pat ir liepos 10-oji. Kas reiškė, kad nuo šiandien galim registruotis į Pandorą! Nulėkėm ankstyvą rytą užsiregistruoti, nieko neradom, per anksti. Nuėjom vėliau – vietų nebėra. Eh, tas nenaudėlis likimas, visą savaitę mums taip vietų ir nelikdavo, sako, per šešias minutes jas išgraibstydavo! Ką galiu pasakyti, matyt, verta buvo. Ir vis dėlto, baltai pavydžiu ten pabuvojusiems ir džiaugiuosi, kad visi iš ten grįžo sveiki.

Nuo šiandien taip pat galėjome gauti draugystės emblemas. Aš taip pat ją turiu. Tai buvo puiki proga susipažinti su skautais iš kitų kraštų, rasti naujų draugų, bendraminčių. Smagiai mes tas užduotis atlikinėjom, linksmai mes jas atsiskaitinėjom. Labai džiaugėmės gavę emblemas, o dabar didžiuojamės nešiodami jas ant marškinių.

 

 

Apskritai trečiadienio diena buvo laisvesnė, tačiau ne mažiau įdomi. Vakare vyko žaidimas: Inscenizuotas mūšis. Pasiruošėm ginklus, išsirikiavom, kovingai nusiteikėm ir kovojom... Na, kiti kovojo, aš pasilikau nuošaliau veiksmo vietos ir viską stebėjau.

Liepos 11-oji, ketvirtadienis. Šią dieną taip pat netruko netikėtumų. Bet pradėkim apie viską nuo pradžių. Taigi kaip jau įprasta rytinės pėdos – šį kartą ėjom į žemaičių papuošalų edukacinę pėdą... Spėkite kur. Ogi Alkos muziejuje. Muziejaus darbuotoja papasakojo apie tradicinius senovės lietuvių ir specifinius žemaičių papuošalus. O vėliau galėjom pasigaminti kelis žalvarinius žiedelius ir suverti juos į grandinėlę. Maniškiai dabar puošia kaklaraištį.

 

Vakarienės metu – naujovė! Mūsų pastovyklės valgymo taisyklė buvo tokia – pirmiausia eilėje stovi jaunesnieji skautai, tada skautai ir tik tada mes, patyrę skautai. Tekdavo ilgai laukti maisto, nes mažesniųjų labai gudrių būta. Būna ateina bet kada, vis tiek žino, kad mes užleisim. Na, bet neesmė. Žodžiu, ketvirtadienį, kad laukti maisto mums neprailgtų, vadovai sugalvojo surengti koncertą, tai ir patys pašoko ir mes visi kartu linksmai padainavom. Iš karto visi laimingesni.

Po vakarienės porelių ir kino apdovanojimų vakaras. Na ką į vakarėlį įleidžia tik vyresniuosius ir tik poromis. Aš nei porą turiu nei jos ieškojau stovyklos metu, teko viską ekspromtu daryti J. Atvirai sakau, buvo tikrai verta! Taip dainavom, taip šokom, kad net dulkių buvo daugiau nei įprasta. Vėliau dar bėgiojom, dainavom, prisijungė prie mūsų vienas vytis, vėliau dar keli žmonės dainas užtraukė. Ėjom, dainavom, kitus linksminom... Smagiai visgi dienelė praėjo.

Penktadienis, PENktadienis, PenkTADIEnis!!! Maždaug taip mes visada reaguojame sulaukę šio savaitės dienos, mat ji reiškia artėjantį savaitgalį. Tačiau šiuo atveju buvo kitaip. Penktadienis reiškė, kad stovykla eina į pabaigą, kad liko nebe daug laiko kartu prie laužo pasėdėti ir su kaimynais pajuokauti.

Penktadienį keliavom į Jurginių pėdą. Pavadint ją galėčiau ir antrais pusryčiais... Paklausėm apie Jurginių papročius ir kepėm kiaušinienę, tada pavalgėm ir laimingi grįžom į pastovyklę. Turėjom laisvo laiko. Kiekvieną dieną jo turėjom. Tomis laisvomis valandėlėmis ir atsikvėpti spėjau ir knygą perskaityti. Kiti ir pasideginti suspėdavo.

Šią dieną taip pat turėjome paskutinius specialybių užsiėmimus. Gaila, greitai kažkaip viskas praėjo. Bet ir džiugu, kad dabar galim pasididžiuodami nešioti specialybės ženklelį.

 

Šeštadienis, uždarymo diena L. Blogai, kad uždarymas, gerai, kad puiki diena buvo. Ryte ėjom į šiaudų skulptūrų pėdą. Sako, kad nėra blogo oro, yra tik netinkami drabužiai. Aš, žinoma, sutinku, bet vis tiek lietaus nenorėčiau, labai jau nepatogu vynioti šlapius šiaudus ant karkaso kai tau ant nosies laša vanduo. Gerai, kad netruko ilgai tas neklaužada lietus, bent dirbti normaliai galėjom. Šiaudus čia vynioti tai tikrai išmokom. Vėliau ir vytelių pynimo pamokėlę turėjom. Ten jau ne taip paprasta, mokslo reikia, sugebėjimo didelio. Išmokom, supynėm virveles, va tokias kaip nuotraukoj aukščiau, dabar jau kitus pamokint galėsim.

Beje, stovykloje buvo ir užsieniečių. Mūsų pastovyklėje gyveno azerbaidžaniečiai. Labai linksmi ir įdomūs žmonės, sakyčiau. Ir gyveno visai netoli mūsų palapinės. Tai mes sumanėm parašyti jiems laiškelį, juk džiaugėmės svečiais, bet va užkalbinti vis nepavyksta, jie juk rusiškai šneka, o mūsų rusų kalbos žinios ne tiek geros, kad galėtume pokalbį užmegzt. Tai pasiuntėm jiems sveikinimo laiškelį, angliškai parašėm viską. Ir atsisveikindami gavom va štai tokias garbingas Azerbaidžiano skautų emblemas. Sunku pasakyti ar dar kada susitiksim, bet vieni kitų tikrai nepamiršim, o emblema  bus dar vienas uniformos pasididžiavimas ir visąlaik primins apie nedrąsią, neilgai trukusią tačiau šiltą draugystę.

 

Šeštadienį po pietų uždarymo rikiuotė ir šventos mišios. Vėl skamba dainos, prisimename linksmas akimirkas ir kartu užlieja liūdesys, kažkokia nostalgija. Viskas, rodos, taip greitai pasibaigė.

Bet vakaro laužas nuvijo bet kokią niūrią nuotaiką. Liaudies šokiai, o vėliau Jurgio Didžiulo koncertas. Prisišokom, buvo smagiau nei bet kokioj kitoj diskotekoj. Tik dar vienas įrodymas, kad skautai moka linksmintis, teisingai linksmintis. Gaila, niekas nefilmavo kaip ten viskas vyko, o taip norėtųsi parodyti tas džiugias akimirkas kitiems.

Pasibaigus uždarymo laužui, atsisveikinom ir grįžom į savo pastovykles, kur mus vadovai nustebimo šventiniais naktipiečiais! Maistas visą savaitę buvo neblogas, o naktipiečiai bene skaniausias dienos maistas. Tačiau tąkart gavom po didelį sūrio pyrago gabalą ir skanios šiltos arbatos. Na taip vadinamos baltosios nakties pas mus nebuvo, bet smagiai su drauge pasišnekučiavom palapinėje. Ehh, kokie malonūs tie pokalbiai. Kažkaip naktį, palapinėje šnekėtis daug įdomiau!

Paskutinė diena. Kaip galit įsivaizduoti ir kiekvienas žinot - metas tvarkytis. Vėl susikrauti daiktus, susipakuoti drabužius, susidėti palapinę, miegmaišius. Kas keisčiausia, jog dažniausiai atrodo, kad išsiveži daugiau daiktų nei kad atsivežei, nors iš triktųjų yra atvirkščiai. Ilgai laukėm savo autobusiuko. Jau su visais atsisveikinom, prisižadėjom pasikviest vieni kitus į savo krašto stovyklas, vėliau likę dar kitų šiukšles surinkom. Atvykus autobusiukui atsisveikinom su jau ne tokia jaukia, šilta ir apstatyta pastovykle. Nusinešėm savo daiktus ir paskutinį kartą akimis palydėjome stovyklavietę, dar prie vartų lūkuriuojančius brolius ir seseris bei vietovę, kuri mus taip šiltai ir draugiškai priėmė.

Galiu pasakyti, kad ilgai svarsčiau ar važiuoti į šitą stovyklą. Paragino tas dalykas, jog galiu gailėtis visus ateinančius penkerius metus, kad nesudalyvavau... Na ką gi, tikrai nesigailiu savo sprendimu, dalyvavau kol kas nuostabiausioje savo stovykloje! Ir tikrai neperdedu. Žinoma, buvo keletas niuansų, kurie kartais pagadindavo nuotaiką, bet stovyklai pasibaigus, galiu drąsiai bet kam pareikšti, kad verta gailėtis tiems, kas nedalyvavo ir gali didžiuotis tie, kas ten buvo. Džiaugiuosi šia stovykla ir nekantriai laukiu kitos!

 

P.s. Labai patiko brolių vyčių stovyklos mįslė. Deja, iki galo įminti nepavyko, bet tai buvo puiki stovyklos atrakcija. Visada turėjau apie ką pamąstyt, galėjom pasijaust detektyvais. Ačiū Jums, broliai!

 

P.p.s. Dėkoju krautuvėlei, kuri puikiai užsidirbo, kad mus maitino, kai mūsų išrankumas imdavo viršų ir mes nepasisotindavom gaunamu maistu. Ačiū!

 

P.p.p.s. Supratau, kad Jubiliejinės stovyklos geros ir tuo, kad po jos papilnėja tavo uniforma. Nauja patirtis ir daug galimybių mokytis bei tobulėti vienoje vietoje!

 

P.p.p.p.s. Negaliu nepaminėti šios stovyklos legendinių šūkių, bei anekdotų, kuriuos, atleiskit, bet supras ne visi. „Tūsas vyksta, nieks nepyksta“, „Sako, sako, sako, sako, sako...“, „Aykaykaykaykaykayk“. Legendinė vadovų daina „Tos karštos merginos ir šaltas alus! Kai vasara ateina, atgaivina mus...“. Ir porelių vakaro hitas „ Ar mylėsi tu mane kai ruduo ateis, hey!“

 

P.p.p.p.p.s. Dar kartą didžiausias AČIŪ stovyklos organizatoriams, vadovams ir savanoriams. Hip Valio sesėms ir broliams!

 

Ačiū už nuotykį!

 

pat. sk. s. Ugnė

Ugnė Revinskaitė | 2013-08-28