Šios vasaros skautiška išpažintis

Odeta Jaskutėlytė | 2013-08-23

Lauktai ar nelauktai, bet visgi ateina toks laikas, kai pažiūrėjus į kalendorių suvoki, kad iki rudens liko visiškai nedaug, nors širdis ir protas vis dar gyvena vidurvasario ritmu. Mano galvos vis dar neapleidžia mintys apie stovyklas, kuriose šią vasarą teko dalyvauti. Birželį nuostabiai praleidau laiką su Medeinės skautais ir dar keliomis draugovėmis iš Kauno krašto, liepą turėjau galimybę pabuvoti jubiliejinėje stovykloje.

Šiandien į savo skautišką CV įtraukiau dar vieną stovyklą, vykusią šį mėnesį. Rugpjūčio 10-18 dienomis man teko dirbti stovykloje, kuri buvo skirta 7-15 metų vaikus, iš pačių Molėtų, bei Molėtų rajono, supažindinti su skautų veikla, išmokyti įvairių gudrybių, kurios padeda išgyventi miške ir tiesiog smagiai praleisti laiką.

Važiuodama į paskutinę šios vasaros stovyklą nerimavau. Bijojau, kad skiltis, su kuria turėsiu dirbti, bus labai vangi, bijojau to, jog negalėsiu išmokyti visko, ko manęs paprašys ar tiesiog nemokėsiu atsakyti į tam tikrus klausimus. Labai džiaugiuosi, jog nerimas, kuris kankino kone savaitę prieš stovyklą, dingo jau pačią pirmąją dieną. „Mergaičių pirmoji skiltis“, tai yra, septynios nuostabios mergaitės, kurių vadove man teko būti, pasivadino Drugelių skiltimi. Negalėjau atsistebėti jų užsidegimu ir noru mokytis. Puikus to pavyzdys - visi vaikai stovykloje turėjo laisvo laiko tam, kad galėtų pailsėti, tačiau mano mergaitės, pasiėmusios skilties gairelę, keliaudavo mokytis skautiškų dainų bei rikiuotės subtilybių. Garbės žodis, to joms tikrai neliepdavau!

Stovykloje kasdien gaudavau bent po vieną laišką ar raštelį iš savo skilties. Po stovyklos grįžusi namo kiekvieną vakarą vis paskaitinėju raštelius, tokius kaip: „Jūs nuostabi vadovė! (Viktorija iš Drugelių)“ ir tiesiog nuoširdžiai šypsausi nors ir labai prašiau nesakyti man „jūs“, nes dėl to jaučiausi gana sena. Ir vis mąstau, jog turbūt tai geriausia stovykla, kurioje man teko būti. Joje daug ko patyriau ir daug ko išmokau. Taip pat pasikeitė mano supratimas apie tam tikrus dalykus.

Ir vis pagalvoju, kad viso to galėjo ir nebūti, nes „pasirašyti“ vadovės pareigoms man buvo didelis iššūkis, kadangi per ketverius skautavimo metus nesu rimtai dirbusi su vilkais. Dažnai bendravimo su jaunesniaisiais skautais netgi vengdavau, kad ir kaip man dėl to gėda. Nesu ta tobula patyrusi skautė, kuri viską moka ir vilkiukui priėjus atsakys į kone kiekvieną jo klausimą ar išmokys tam tikrą mazgą. Esu nekantrus ir greitai susierzinantis žmogus, su pionierija sutariu gana sunkiai, tačiau niekas negimė tobulas, niekas negimė viską mokėdamas.

Tačiau aš noriu mokytis, tobulėti, ugdyti kantrybę ir atskleisti gerąsias savo savybes. Todėl aš čia – skautuose. Tai aplinka, kurioje galima sutikti žmonių, kurie tiesiog spinduliuoja gėriu, moko tave nepasiduoti ir siekti užsibrėžto tikslo. Ne visi tikslai, kuriuos sau kėliausi iki pat šios dienos, buvo kažkuo ypatingi. Norėjau išmokti pastatyti tikrai gerą lapinę ar sukurti laužą – kaip ir išmokau. Taipogi norėjau pradėti labiau pasitikėti savimi – dabar savęs nebenuvertinu taip, kaip tą darydavau anksčiau. Dėl to esu dėkinga tik skautaujant sutiktiems žmonėms. Tiems, kurie padrąsina, apkabina, kai to labiausiai reikia ir tiems, kurių dėka tiek daug šypsausi. Ačiū jums ir be galo džiaugiuosi, kad galiu jus vadinti broliais ir sesėmis.

Amžinai dėkinga, pat. sk., s. Odeta.

 

Odeta Jaskutėlytė | 2013-08-23