Desantas Lenkijoje

Povilas Dabrila | 2013-08-04

Subrendus įspūdžiams, pats laikas pasidalinti įgyta patirtimi su savo broliais ir sesėmis.

Kai dauguma mano brolių ir sesių stovėjo "Gėrio pėdų" atidarymo rikiuotėje, aš, būdamas kažkur Lenkijos miškuose treniravau dvidešimt žudikų gildijos narių. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Šiais metais projekto „Time for partnership“ dėka patekau į Griunvaldo žygio organizatorių komandą. Žygį sudarė devynios trasos, kurių penktoji buvo lietuviška. Man teko garbė ir nelaimė būti jos komendantu.

Žygio metu dalyviai nuolatos tikrino ir plėtė savo žinias apie Lietuvą. Užduotys punktuose, pagrindinė užduotis – kortelių rinkimas, vakaro programa – niekas neapsieidavo be lietuviško akcento. Kiekvieną vakarą repetuodavome Lietuvos Himną ir „Mano namus“. Harcerai net išvertė „legendos“ himną ir surimavo jį.

Prisipažinsiu, kai uždarymo rikiuotėje visa penktoji trasa balsu giedojo „Tautišką giesmę“, vos neapsiverkiau. Na ką, visko būna. Kadangi buvau vienas Lietuvos skautas, kažkaip netikėtai tapau ne vien lietuviškų dainų, bet ir šokių bei kalbos ekspertu.

Teko solo giedoti Šv. Mišiose, tūkstančiui žmonių demonstruoti kaip šokami: „Kepė boba blynus“, „Grečenikė“, “Pjoviau šieną“ ir t.t

Greta lietuviškos programos linijos ėjo ir kita. Dalyviai susiskirstė į skirtingas gildijas (žudikus, vampyrus, magus, laiškanešius, vagis ir t.t) ir dvi dienas trukusių treniruočių, trečiąją ir ketvirtąją dienomis ėmė vieni kitus žudyti, kerėti, bagiliauti, versti vampyrais, bei nešioti viens kitam laiškus. Aš su br. Jerek treniravau žudikus. Vėliau jie gavo oficialius žudikų pažymėjimus, žmogžudystės orderį ir žudymo įrankius. Tačiau turėjo būti atsargūs, kad „neužsirautų“ ant dalyvio turinčio burtą prieš jo ginklą, ar pakankamai manos jį nužudyti... Žygis ir taip buvo pilnas netikėtų, smagių-nesmagių staigmenų Tris dienas gyvenome šalia gaisrinės, todėl dušas buvo tiekiamas gaisrininkų šlangomis, tiesiai iš hidranto.Virėjų gildija, norėdama nustebinti dalyvius, išvirė tikrų, lietuviškų cepelinų. Tačiau apie jų skonį dalyviams teko nutylėti.Taip pat, skautai susigrūmė futbolo dvikovoje su Brynsko miestelio gyventojais. Deja, broliai nusileido rezultatu: 9:1. Aišku, smagiausios akimirkos buvo rikiuotės ir raportai.

Kadangi viršininko įsakymu rikiuotėje galėjo skambėti tik lietuvių ir lenkų kalbos, būrių vadams ir man teko nemažai paplušėti mokantis rikiuotės ir žygiavimo terminų. Tačiau paskutinę dieną, kai jau buvo įsitvirtinusios tokios komandos kaip „supermenas“ (susilygiuokite) ir „po du“ (dviem pirštais mosikuojant ore), viskas ėjo kaip iš pypkės. O viskam pasibaigus, tik šast! Ir aš jau jubiliejinėj!

 

Povilas Dabrila | 2013-08-04