Tėvas	Brolis 1	Brolis 2	Brolis 3

Kitąsyk, da senuose amžiuose vienas tėvas turėjo tris sūnus. Jie neturtingai gyveno. An galo mirdams neturėjo ką vaikam paliktie. Jo visas lobis buvo – turėjo jis seną, sulūžusią stubelę, kurioj gyveno. Prie to da turėjo gaidį palinksmyt, katiną peles pagaudyt ir dalgį ait uždarbiaut. Kada jau jis prieš užmerksiant akis pašaukė sūnus ir teip jiem tarė:
– Mieli vaikeliai, neturu ką jum paliktie. Turu gaidį, katiną ir dalgį. Taigi, – tarė vyriausiam, – tau palieku gaidį, vidutiniam – dalgį, o jauniausiam – katiną. – Sako tėvas: – Dabar savo turtą jum paskyriau – galėsit sau pajėmę ait svieto vandravot, mažu kur sau laimę atrasite.
O kada jis numirė, jie tėvą pakavoję, vyriausias, pajėmęs savo gaidį, išė svieto vandravot. Ėjo ėjo – niekur sau laimės neatranda, visur tų gaidžių yra per pilnai. Ėjo vis tolyn per svietą. An galo priėjo tokį daiktą, kur da gaidžio niekas nebuvo matęs. Tie žmonės, pamatę tokį paukštį, nusidyviję klausė jo, kas čia per paukštis. Sako:
– Čia toks paukštis, kad jis gali atspėt, koks laikas: kada pusiaunaktis ir teip toliau. – O, žinoma, tada laikrodžių nebuvo. – O, – sako, – jei jis iš vakaro gieda, tai reik tikėtis, rytoj bus kitas oras.
Kaip tik tie žmones datyrė, kad tas paukštis toks yra, sako:
– Ką tu norėtum už jį?
Sako:
– Jei norit be derybų, tai duosit man maišą aukso ir mane su auksu nuvešit in mano šalį.
Tie tuo jam pripylė tiek aukso ir nugabeno jį in jo šalį.
Pamatė anie broliai, kad jis už gaidį tiek pinigų gavo, – išė antras brolis su dalgiu. Ėjo ėjo – kur tik jis aina, vis dalgių pilna. Ale kad jis nuvėjo in tokią šalį, kad žmonės javus po vieną šiaudą traukė iš žemės. Atėjęs sako jiem:
– Jei mā ko jūs duosit, tai aš jum tuos javus kaip bematant nupjausu.
Jis susitaisė dalgį, kaip ėmė kirst rugius – anie nespėja atimt. Pamatė anie, kaip jis su tuo dalgiu kerta, – sako jam:
– Parduok tu mum tą dalgį.
Sako:
– Galit pirkt.
– O kiek tu norėtum?
Sako:
– Jei be derybų, tai duosit man arklį ir, kiek tas arklys pakels, aukso.
Tie žmones tuo sukvietė visą kaimą – jiem visiem tas dalgis patiko. Tuo jam davė gerą arklį ir tiek aukso, kiek tas galėjo neštie. Jis, pajėmęs táis dovanas, parkeliau namo.
Matydams jauniausias, kad jo broliai tiek pinigų laimėjo, pajėmęs katę, išė in svietą. Kur tik jis aina, visur kačių per pilnai. Ėjo jis labai toli, atėjo an tokios salos. Atėjo in vieną dvarą. Vakare prašos in nakvynę. Sako tie ponai:
– Mes tave gana prijimtume, ale kad mes patys turime išvažuotie in kitą vietą nakvot: per žiurkes naktį negalim čia gyvęt.
Sako jis:
– Man in kitą vietą toli nukaktie. Leiskit mane: kaip bus, teip bus.
Tie ponai sako:
– Jei nori, nakvok.
Tie ponai išvažiau, o jis, nuvėjęs in pakajus, pasileido katiną iš krepšio, o pats lovoj minkštai atsigulė. Kaip tik sutemė, tai tos žiurkės ir pelės kaip pradėjo lįst, o katinas – pjaut! Da kol norėjo, ėdė, o paskui tai tik pjovė ir krovė in krūvą, katráis išpjovė, o kitos išsigandę jau daugiau in tuos namus neatėjo.
An rytojaus parvažiau ponai. Sako:
– Aime žiūrėt – jau to žmogaus tik kaulus rasim. – Pirmiau žiurkės tenai papjaudavo žmones.
O kada atėjo in pakajus, žiūri – baisi krūva žiurkių ir pelių, o jis gyvas miega an lovos. Klausia jo ponai:
– Kuom tu pagavai tiek tų žiurkių ir pelių?
Sako:
– Aš turu tokį žvėrį, tai jis jáis išpjovė.
Tuo paleido iš krepšio. Tie pamatė, kad tokia gera žvėris, – klausia:
– Mažu parduosi tu ją?
Sako:
– Galit pirkt.
– O kiek tu nori?
Sako:
– Ką čia labai norėsi… Duosit man vežimą aukso, tai atiduosu.
Tie ponai tuo prikrovė jam vežimą aukso, o jis laimingai sugrįžo in savo šalį.
Paskui visi vedė pačias ir laimingai toliau gyveno.