Atstovauti irgi vakarėlis arba kodėl aš vis dar skautauju

Eglė Šidlauskaitė | 2013-05-20


  

 

Sugrįžau sekmadienį namo ir panorau su visais pasidalinti savo savaitgaliu. Aišku, dabar supratau, kad prirašiau tiek daug, kad ne daug kas, ko gero, šį tekstą įveiks, bet džiaugiuosi, kad pagaliau atsakiau sau į klausimą, kodėl šita septyniolikmetė vis dar leidžia savaitgalius su skautiška uniforma.

 

Penktadienis, kažkur apie vidurdienį, ir aš lekiu per mokyklą, išsipūtusią žyginę kuprinę pakabinusi ant dešinio peties ir tuo pačiu ant kairiojo ranka bandydama priklaikyti gitaros dėklo rankeną. Vos  iškišusi galvą laukan, gaunu stiprų tvankaus vasaros karščio antausį ir tą pačią akimirką jaučiu prakaitą žliaugiantį mano nugara. Laiku ateiti, žinoma, spėju, ir net autobuso lūkuriuoti tenka dar bent dešimt minučių. Per tą laiką į stotelę ima plūsti ir mano klasiokai. Viena jų prieina arčiau, nužvelgia mano žyginius batus, mantą, prakaito išpiltą veidą ir sarkastišku tonu pasiteirauja ar ir vėl važiuoju skautauti. Linkteliu  ir šoku į pergrūstą 53 autobusą (ar man tik atrodo, ar jis visada toks?). Dvidešimt minučių kaip sardinės dabar riedėsim iki stoties. Ką bepridursi, svajonių kelionė, ypač atsvelgiant į tai, kad ten peršoksiu į kitą autobusą. Tik tuomet jau važiuoti teks keturias valandas. Jė.

---

Pagaliau autobusas sustoja Klaipėdos stotyje. Keturių valandų pasisėdėjimas/snaudimas, regis, nepaliko teigiamo įspūdžio nei mano klubams, nei sprandui – skaudės koke valandą. Mieguista iššliaužiu iš autobuso, kur mane pasitinka Gvidis, prieš kelias minutes atkeliavęs čia iš Šiaulių – velniškai seniai matytas ir su didele šypsena veide. Pasisiūlo panešti gitarą. Dabar jau ir oras nebeatrodo toks bjaurus, ir Klaipėda galima džiaugtis.

---

Prie skautnamio lūkuriuojam merginų. „VIREEE!“ pasigirsta iš už namo kampo ir jau matom pareinančias gražuoles iš Panevėžio, mojuojančias lazdų trikojui ryšuliu ir mazgų lenta. Užsiropščiam laiptais į būklą ir beldžiamės į duris. Mus pasitinka br. Audrius. Aišku, eilinį kartą kažką ne taip sukomunikavau, bet mus vis tiek maloniai priima porai naktų. Nebūtų skautai.

---

Šeštadienis, dar nėra nei 8h, o mes skriejam per Klaipėdą iki laivų terminalo. Pristatinėsim skautus! Iš žvilgsnių atrodo, kad Klaipėdiečiams ne dažnai skautiškas uniformas tenka matyti. Nusigaunam į vietą ir pradedam įsikūrinėti. Staiga terminalą užlieja mėlynų uniformų banga, maloniai išryškėjanti tarp viską supančių laivų ir kamufliažo. Pasirodo, kad bent dvidešimt jūrių prisijungs prie mūsų ketveriukės! Smagu, ypač kai beveik visi veidai matyti, o kai kurie net ir visai gerai pažįstami (labas, Ugne!).

---

Vandens atsargos išnyko, tad su Gvidžiu keliaujam per Klaipėdos centrą į parduotuvę parsinešti dar. „Mama, žiūrėk, skautai!“ girdžiu kažkur pašonėj ir atsisukusi matau mažą plačiai besišypsančią šviesaplaukę mergytę, tempiančią mamą už rankovės ir pirštuku rodančią į mus. Eidami tokių vaikų sutinkam ne vieną ir kas kart viens kito klausinėjam, ar abu išgirdom. Nežinau kam daugiau džiaugsmo – tiems vaikams, ar mums.

---

Brolis jūris puikiai groja gitara. Mes šokam, dainuojam, o žmonės plūsta prie skautų palapinės. Gera matyt mažus vaikus, bandančius surišti trikojį, spalvinančius jūrių laivą ar besimokančius mazgų. Vienas, girdėjau, sakė mamai, kad tikrai bus skautas. Minioj sušmėžuoja dar pora senai matytų veidų, papuoštų kaklaraiščiais – netikėtas skautiškos šeimos pagausėjimas Telšiškiais ir Šeduviškiais. Širdy jau nebe pavasaris, jau va-sa-ra!

---

Baigiam darbus, užsimaskuojam visuomenei įprastais drabužiais ir išlėkiam pasivaikščioti po centrą. GMD! Girdėjom, kad kažkur turi groti Universalūs Flatronai – grupė, kurios sudėty 80% skautų iš Telšių. Randam, klausom, šokam. Groja fantastiškai. O peržvelgus publiką aplink  pilna skautų iš visų Lietuvos kampų – pažįstamų, pažįstamiems pažįstamų arba tiesiog stovyklose užmatytų. Paskutinių dainų sugrojo gal šešias. Ir skirstytis visai nesinori.

---

Sekmadienis. Traukinys palieka Šiaulių stotį ir štai lieku jame viena. Likusios dar beveik trys valandos iki Vilniaus. Padedu galvą ant kurpinės. Po tokio savaitgalio ji man jau nebeatrodo baisi ir sunki, karštis pasidaro visai malonus, o ir sprandas dabar jau išgyvens. Veide šypsena, o mintyse planai kitam savaitgaliui. Gal šį kart į mišką?

 

Kodėl? Nes su skautiška uniforma vaikšto geriausi mano kada nors pažinoti žmonės. Ir dabar jau aš be skautų nelabai.

sesė Eglė

Eglė Šidlauskaitė | 2013-05-20