Gegužės 15-oji - šeimos diena. Visi priklausome didžiulei skautiškai šeimai, bet kaip smagu, kai ji pildosi ir tikrosios šeimos nariais. Šiuo metu Marijampolės krašte jau skautauju aš bei du mano broliai, o visai neseniai prie mūsų prisijungė ir mama. Tad kviečiu paskaityti istoriją, kaip mano skautiška šeima auga kartu su tikrąja.

Sveiki, brolis Povilas esu 

Galit kreiptis į mane vardu,

Kad istorija šita

Neprailgtų sekama.

Apie šemą Dabrilų,

Apie ligą be juokų.

Apie Margirį ir Joną,

Apie Beną ir jo tvorą.

Kaip ir kiekviena baisi liga,

Ši taip pat, lengvai užkrečiama.

Skautais susergi išsyk,

O išgyt gali net nebandyt.

Vieną dieną , jau Rugpjūtį,

Pavedžiot išvedęs šunį,

Į svečius užsuko jis,

Mūs kaimynas, ne vagis.

Gyrėsi, jog mūšy buvo,

Kur nesyk nuo vilko žuvo.

Toj saloj legendas tęsė,

Bet ir kibirus vandens ten nešė.

Melagiu tol laikėm jį.

Kol po metų vienąsyk

Pakvietė jisai mane,

Lėkt atšvęsti Jurgines.

Taip iš lėto, bet smagiai,

Ir susirgo Dabrilai.

Pirmas Povilas, kurį

Matėt jau turbūt nesyk.

Antras Margiris yra,

Jis vilkų Kazluos galva,

Ne meluoju, aš rimtai

Kai užstaugia – ne juokai.

Trečias, kaip ir pridera, mūs Jonas

Savo skiltį grybų generolas.

O kai Skautuos jau sūnai,

Lieka mamai prisijungt tiktai.

Turim ir mažylį savo

Kurs mažai dar ką bedaro

Ir tėvelį, miško sargą,

Kuriam skautai ne į naudą.

Ir  jei netyčia tu norėtum

Susitikt šią šeimynėlę.

Atvažiuok į stovyklėlę,

Ten prie Masčio, Liepužėlę.