Knygnešiai ir žandarai. Pažaiskime?

Rasa Dumčiūtė | 2014-09-02

Galbūt šiandien, minėdama Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, ne viena draugovė žais „knygnešius ir žandarus“: skiltys pasiskirstys rolėmis, susigalvos barjerų ir užduočių, sušmėžuos „Aušros“, „Varpo“ kopijos, nuaidės juokas bandant perskaityti kirilica parašytą savo vardą. Bus smagu. Ir naudinga – prisimins carinės valdžios represijų laikotarpį, pasidžiaugs, jog nutolom nuo tų laikų daugiau kaip per šimtmetį. Gal kas ras paralelių su sovietine okupacija ir lietuvių kalbos padėtimi tuomet. Ir tikrai visi suvoks, kaip gera šiandien – būti savimi.

 

O gal „knygnešius ir žandarus“ žais ne šiandien. Gal vasarą, stovyklų metu. Gal net tauteke. Pavyzdžiui, pricai su roveriais. Prizas – pilnas kuprekas kondensofkės. Įteiks kas nors iš gilvelistų. Oho, džamborkė!

 

Šiandien noriu atkreipti skautų dėmesį, kiek dar okupacijos liko mūsų kalboje – būtent skautiškuose terminuose bei kituose skautiškos vartosenos žodžiuose. Kalba – kiekvieno iš mūsų individualus bendravimo įrankis, todėl taip suirztame sudrausminti, it kas būtų sukritikavęs mūsų aprangą ar šukuoseną. Bet... kalba – ir kolektyvinė nuosavybė. Tautos nuosavybė. Tad tikimės vieni iš kitų atsakomybės.

 

Kaip nutiko, kad „tautinė stovykla“ virto „tauteku“? Labai paradoksalus būtent šios lietuviškos šaknies ir slaviškos priesagos derinys. Nemanau, kad atėjo iš lietuviškos skautybės aušros ar išeivijos laikotarpio. Tai sovietijos kraitis. Ir taip mielai dėvim... Netgi ta karta, kuri jau nemoka rusų kalbos. Beje, teko girdėti ir „jubiliakas“, bet tarsi neįsitvirtino. Gal tik laiko klausimas?

 

To paties braižo ir „kupriakas“. Viena iš priežasčių, kada imamasi perkurti kalbą – tai noras pasakyti taupiau, trumpiau ir taip greičiau būti išgirstam pašnekovo. Nerandu atsakymo, kodėl trijų skiemenų „ku-pri-nė“ vadinama irgi triskiemeniu „ku-pria-ku“. Kodėl gramatinė moteriškoji giminė transformavosi į vyriškąją? Didžiajai pasaulio daliai yra nesuprantamas mūsiškas belyčių daiktų vardijimas moteriškais ir vyriškais. Bet tai yra mūsų pasaulėvaizdis.

 

Ko gero kalbos taupumo principas bus suveikęs, kai net (!) dviejų žodžių junginys „patyrę skautai“ gan lengvai šnekamojoje ir viešojoje kalboje virto „patyriakais“ ir „pricais“. Su „patyriaku“ aišku – vėl ta priesaga-dėlė -iak-/ -ek-. O „pricų“ etimologija tokia: žodžių junginio „prityręs skautas“ (prit. s.) trumpinys. Pastarasis dvižodis terminas atėjo iš išeivijos bei tarpukario Lietuvos. Tačiau šiandien esame pasirinkę patikslintą terminiją – sakome „patyręs“, o ne „prityręs“ skautas, kaip kad sakome skautų „priesakai“, o ne pagal senąją tradiciją skautų „įstatai“ (įstatais visoje Lietuvoje vadinamas svarbiausias kiekvienos organizacijos teisinis dokumentas). Terminai nemėgsta dviprasmybių ir sinonimų: vienas daiktas/ reiškinys turi būti nusakytas konkrečiu žodžiu ar žodžių junginiu. Taigi painiodami terminus, mes tik ilginame susikalbėjimo procesą.

 

Pasitaiko nugirsti ar „Facebook“ skautų bičiulių įrašuose išvysti kitas slaviškas priesagas, įsitaisiusias žodžiuose „pavadaškė“, „kondensofkė“, „džiamborkė“. Buityje, socialiniuose tinkluose neturėtų galioti jokie kalbėjimo suvaržymai. Ir negalioja. Tačiau neretai tokia šnekėsena prasprūsta į oficialų Lietuvos skautijos puslapį www.skautai.lt. Jame oficiali informacija privalo būti pateikta taisyklinga bendrine kalba, o kasdienį turinį gali kurti ir nariai: gražu, kai parašo tarmiškai, kai parašo nuoširdžiai asmeniškai, kartais šen ten suklysdami, bet besistengdami. Šaunuoliai! Deja, pasitaiko tekstų, kuriuose spjaunama į kalbos normas, pataikaujama nežinia kokiam neišprususiam skaitytojui.

 

Slaviškų priesagų fone kreipiuosi į brolius vyčius. Netoleruokite, kai jūsų akivaizdoje sakoma „vyčiova lazda“, „vyčiova spalva“, antraip – tai tolerancija kalboje pasilikusiai okupacijai. Kad patys taip nesakote – šventai tikiu.

 

Kai kalbama/ rašoma apie „roverius“ – tarsi visi viską supranta. Kas nesupranta, pasigilina ir taip pat ima mėgdžioti šią vartoseną. Aplinkybės aiškios: vadinamoji ketvirtoji jaunimo programos amžiaus grupė apima 18–25 metus ir mūsuose vadinama vyresniaisiais skautais; užsienyje dažniausiai ši, ketvirtoji, amžiaus grupė apima 16–22 metus ir įvardijama „rover“ (angl. „klajoklis“). Kas tie užsienietiški „rover“ – trečdalis lietuviško patyrusio skauto ir du trečdaliai vyresniojo skauto? Mano nuomone, nereikia kreipti dėmesio į nesutampančius ketvirtos jaunimo programos amžiaus grupės metus; svarbu tai, kad ir mes, ir kitų šalių skautai turime šią grupę ir turime jai skirtą pavadinimą. Neįvedinėkime „roverio“.

 

Su gilvelininkais savo termino tema jau esame kalbėję ir sutarę, kad patys neskleisime nevykusio vedinio „gilvelistai“ ir iš kitų vartosenos stengsimės guiti. Gal primiršome, gal radosi naujų Gilvelio kursus baigusių, bet „gilvelistai“ vėl klesti tekstuose. Įdomumo dėlei, tarptautinė priesaga -ist- yra vartotina (choristas, ekonomistas). Tačiau, kur įmanoma, reikia tvirtinti lietuvišką priesagą -inink-. „Gilvelininkas“ – skautų sugalvotas žodis naujadaras. Kodėl jo neįtvirtinus pagal lietuvių kalbos dėsnius?

 

Visi aukščiau minėti atvejai susiję su kitų kalbų įtaka mūsiškei. Tačiau šiame straispnyje norėčiau užsiminti ir apie kitas mūsų terminų, pavadinimų problemas. Jau turbūt niekam nerėžia ausies tariamas „paskautininkas“? Pradėjusi skautauti prieš daugiau nei dešimtmetį dar dažnai girdėdavau taisyklingą „paskautininkis“. Kodėl vėliau nunyko? Greičiausiai dėl kur kas dažnesnio žodžio „skautininkas“ vartojimo ir ...silpstančio natūralaus kalbos jausmo. Taip kaip „pulkininkas“ ir „papulkininkis“, kaip „grupė“ ir „pogrupis“, taip turi būti „skautininkas“ ir „paskautininkis“.

 

Ypatingai dažnai vartojame terminą „patyriminė pedagogika“. Persiorientuokime – „patyrimo pedagogika“, „patirtinis ugdymas“.

 

Vis dar pasitaiko nemokančių rašyti organizacijos pavadinimo. Mes – tai Lietuvos skautija. Ne Lietuvos Skautija. Sutrumpintai esame LS, ne Ls. Pagal lietuvių kalbos rašybos taisykles tik aukščiausių valstybinės valdžios įstaigų pavadinimuose visi žodžiai rašomi didžiosiomis raidėmis, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Seimas, Latvijos Respublikos Ministrų Taryba ir pan. Nesipūskime, juk skautas – kuklus.

 

Kai dar vadovavau jaunesniųjų, skautų ir patyrusių skautų draugovėms, vis aiškindavomės šūkį „Dievui, Tėvynei, artimui“. Vaikai entuziastingai vardydavo tarnavimo tėvynei apraiškas: nešiukšlinti, sudrausminti šiukšlintoją, rinkti šiukšles gamtoje, rūšiuoti šiukšles... ir čia kažkodėl baigdavosi „tarnavimo“ idėjos. Žinoma, plėsdavome supratimą. Ir vienas mano pasiūlymų būdavo – saugokime, gryninkime nuo teršalų ir protingai kurkime gimtąją kalbą. Šį tarnavimą išties sunkoka išpildyti. Reikia daugiau valios pastangų, nuolatinio budrumo – tiesiog skautiško budėjimo! Ne sužaisto „knygnešiuose ir žandaruose“. Tikro.

 

sktn. gilv. vyr. sk. Rasa Dumčiūtė

 

Nuotrauka Emilijos Karoblytės

Rasa Dumčiūtė | 2014-09-02