Sesė Martyna Pociūtė ir jos (ne)skautiškos patirtys Makedonijoje

Laima D. | 2013-05-06

 

Sesė Martyna Pociūtė iš Vilniaus krašto jau kurį laiką gyvena ir savanoriauja Makedonijoje. Kviečiu paskaityti jos įspūdžius apie projektą, kuriame dirba, žmones ir pačią šalį. 

Įspūdžiai ir veikla Makedonijoje

Sveiki, esu sesė Martyna iš Vilniaus krašto Kernavės tunto ir noriu Jums papasakoti apie savo (ne)skautišką patirtį užsienyje.

Šiuo metu jau daugiau nei tris mėnesius gyvenu nedideliame miestelyje Makedonijoje. Čia atsidūriau pasinaudojusi Europos sąjungos programa „Veiklus jaunimas“, kuri vykdo įvairius mokymus, jaunimo mainus bei savanorystės projektus visoje Europoje. Per aštuonerius skautavimo metus išmokau labai daug, patyriau daugybę nuotukių, tačiau trūko kažko naujo ir neatrasto, tad susigundžiau galimybe 11 mėnesių savanoriauti jaunimo centre Kreaktiv Kavadarci.

 Jaunimo centro tikslas padėti realizuoti vietinių vaikų ir jaunimo idėjas, tapti savarankiškesniems ir pilietiškesniems bei turėti vietą, kurioje gali turiningai praleisti savo laisvalaikį, kas man, kaip skautei, yra labai artima. Taip mane žavi centro darbo laikas, dvi koordinatorės ir šešių užsieniečių komanda dirba šešias dienas per savaitę nuo ryto iki vėlaus vakaro. Tomis valandomis rengiame įvairių kalbų pamokas, menų ir architektūros dirbtuves, žiūrime filmus, diskutuojame apie vietinias ir globalias įvairaus plauko problemas, gilinamės į Makadonijos kalbą bei kultūrą bei bandome pažinti kitas Europos valstybes, kurių atstovai savanoriauja centre. Taip pat dalyvaujame Amerikos programos Peace Corp veiklose ir vykdome bendrą projektą kartu su žmonių su negalia centru. Mano asmeninės veiklos aktyvesnės : savaitgaliais rengiu žygius į visai greta esančius kalnus, mokomės kaip patogiai gyventi gamtoje jos nežalojant, suteikti pirmąją pagalbą bei kitų gudrybių, kurių išmokau skautuose,dalyvauju ir padedu vesti mokymus tiek savo organizacijai, tiek kitoms NVO, be abejo, nepraleidžiu progos aplankyti kitų miestų Makedonijoje ir kaimyninių šalių, susipažinti su turtinga jų istorija ir nuostabia gamta.

 Kuo daugiau žinau apie istoriją ir žmonių gyvenimus, tuo labiau suprantu, kad Lietuva ir Makedonija yra labai panašios : abi nedidelės valstybės dar visai nesenai kovojusios dėl savo nepriklausomybės, abi patyrusios ką reiškia didesnių kaimynių priespauda, abi žinančios ką reikšia socialistinė santvarka, tačiau saugančios savas tradicijas. Žmonės čia draugiški ir svetingi, nuoširdūs ir norintys bendrauti bei ištiesiantys pagalbos ranką, besidžiaugiantys kai bandai kalbėti jų gimtąja kalba ir sužinoti daugiau apie jų šalį.  Net ir valgymo įpročiai pnašūs : vartojama daug mėsos ir daržovių. Tačiau Makedonijoje nerasi mums įprastos juodos duonas ar varškės sūrio, čia daugiau valgoma balta duona ir baltas sūris (sirenje).

Didžiausi skirtumai, kurie mane stebina ir džiugina, gamtovaizdis ir klimatas. Beveik visos gyvenvietės apsuptos kalnais ir kalvomis bent du tris kartus aukštesnėmis nei aukščiausia kalva Lietuvoje, ežerų čia nedaug, bei jei jau ežeras, tai nuo vieno kranto kito nematyti. Orai per sezonus keičiasi kardinaliai. Žiemą gali pasiekti mums įprastus -20  laipsnių šalčio, vasarą nieko nestebina ir +50 laipsnių karščio, ir pavasaris geriausiu atveju trunka mėnesį, o tada prasideda 5-6mėnesių trukmės vasara.

Nors mano projektas dar net neįpusėjo, Makedonijoje jaučiuosi beveik kaip namie. Nors netenka girdėti gimtosios kalbos, dar nesutikau vietinių skautų būrio, esu apsupta nuostabių žmonių, beprotiško grožio gamtos ir laisvės įgyventinti savo idėjas bei įgauti patirties, kuri tikrai pravers tiek asmeniniame, tiek skautiškame gyvenime ateityje.

sesė Martyna 

Laima D. | 2013-05-06