Organas

Vaiva Jusk | 2013-04-29

Organų būna visokių: kvėpuoti, valgyti, galvoti, virškinti (visomis prasmėmis), jausti, pajusti.... Mokykloj man sakė, kad jie visi yra vienodai svarbūs- maži, ar dideli. Na žinoma, dabar užaugus, atrodo, turiu daugiau vaizduotės ir mąstau, bandau įsijausti, kaip jaučiasi, gyvena rankų, akių, kalbos dovanos neturintis žmogus. Turbūt jam  sunku.

Skaute tapau 2002. Tuo metu dar gyvenau tolimoj provincijoj, skautavau daugiau kaip išprotėjusi miškinė.  Vilnius, Kaunas man atrodė tolimi ir nepažįstami, praktiškai nepasiekiami miestai. Tiksliai suskaičiuoti negalėčiau, bet  bent prieš 5 metus tapau Pirmijos nare. Buvau Užsienio ryšių skyriuje. Tuomet Pirmija su Vyr. skautininku priešaky man neatrodė tokia jau artima, paprasta, kasdieniška, atrodė labiau kaip kažkas OHOHO. Turiu pripažinti, kad tuo metu man tai buvo Organas. Koks- sunku pasakyti, bet labai svarbus, beveik gyvybiškai. Prie jo liestis buvo labai pavojinga. Aišku, pasakyti kodėl, galėjau tik labai abstrakčiai. Per šiuos 6-šerius metus Pirmijoje buvau Užsienio ryšių skyriaus vedėja, didžiausio mūsų organizacijos istorijoje vykdyto projekto Plėtros grupės vadove, Vyresniosios skautininkės pavaduotoja (kol kas dar oficialiai nepatvirtinta). Per tą laiką žodis „Organas“ pamažu įgavo kitą reikšmę, bet apie tai vėliau.

Ką gavau per tą laiką? Aplankiau daugybę mokymų, konferencijų, seminarų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, dirbau nuostabiose komandose, kuriose mokiausi, bandžiau, turėjau galimybę klysti ir pasitaisyti, galėjau išbandyti save skirtingose rolėse, stebėti ir pažinti, susiradau gausybę naujų pažįstamų ir draugų, kurių dauguma tapo man labai artimi..

Šiandien turėjau progą sugrįžti atgal ir žvilgtelėti, kaip gi man skautavimo pradžioje viskas atrodė, kaip čia nutiko, jog Pirmiją mačiau kaip rimtą ir griežtą dalyką, darinį, Organą.

Viskas vyko labai paprastai- susirinkome paprastoj kaimo pirkioj, pasidarėm arbatos,  susėdom aplink paprastą seną stalą ant ilgų, kaip per vestuves būna, suolų, pajungėm projektorių prie kompiuterio su dviejų puslapių dokumentu ir susitarėm dėl darbo taisyklių, po to atsidarėme kitą dviejų puslapių dokumentą  ir dalinomės darbus. Vyko Pirmijos išplėstinis posėdis. 6 Pirmijos skyrių vedėjai, Vyr. Skautininkė ir kelios jos pavaduotojos. Kas už ką atsakingas? Kaip bendrausime, kad vienas kitam būtume draugai ir pagalbininkai, kaip leisime kartais savaitgaliais vienas kitam atsipūsti po didelių darbų ir neskambinsime naktimis, kaip nevėluosime į sueigas? Taip, mes jas turime, lygiai kaip ir viską kitką, ką turėjo ir mano draugovė, kuriai kažkada vadovavau. Tą panašumą, žinoma, supratau, tik tapusi Pirmijos nare, kaip ir daug ką kitką. Viskas paprasta, kasdieniška ir įprasta. Taip, kaip skautų vadovai stengiasi dėl savo skautų, taip Pirmija stengiasi dėl savo skautų- tiek vadovų, tiek vaikų. Pirmijos nariai yra visi iš vienetų, kuriuose vadovai „augina skautus“, dauguma turėję ne vienerias pareigas savo vienetuose, kurias drąsiais ir atsakingai prisiėmę vykdė.  Dauguma iš jų į Pirmijos skyrius pateko patys pasisiūlę tuo metu buvusiems skyrių vedėjams, buvo iniciatyvūs ir savo pastangomis ir darbu prisidėjo prie LS gerovės.

O Pirmija nedirba sau.  Čia man buvo staigmena atėjus! Nėra taip, kaip aš įsivaizdavau, kad Organas negirdi ir viską daro, ką tik panorėjęs, kas tik jam pasirodo patrauklu. Jis girdi, mato, uodžia, mąsto ir jaučia, ko reikia visam organizmui, visai šeimai, tačiau dabar žinau, ne visada turi galimybių, netgi resursų kažką keisti- daryt geriau- nes tai brangiau; pritaikyt- nes kai pritaikai, nuo kitų nutaikai; naujinti ir tobulinti- nes viskas turi savo kainą- kartais pritrūkstam laiko ir (pragmatiškai) pinigų.

Pirmija daro tai, ką gali geriausia tiems, kuriuos labiausiai myli ir kuriais labiausiai tiki- savo skautams. Tie „mūsų skautai“ yra  po visą šalį išsimėtę dar nuo ankstyvosios vaikystės skautauti pradėję ar šiek tiek vėliau prisijungę prie mylimų būrio broliai ir sesės- mūsų šeima.

Tam, kad Organizmas funkcionuotų, reikia atskirų jo dalių sutarimo ir pagalbos. Tam, kad šeima funkcionuotų harmoningai- prie viso to reikia meilės, pasitikėjimo ir abipusės pagarbos!

Myliu, pasitikiu ir gerbiu! :)

 

 

 

 

Vaiva Jusk | 2013-04-29