Prisiminimai apie tarptautinę stovyklą

Ugnė Skorupskaitė | 2013-04-22

Tarptautinė draugytė... perskaičius šią temą man kilo įvairiausi prisiminimai iš paskutinių dviejų vasarų. Prisiminiau, kiek daug naujo sužinojau, kiek daug įspūdžių patyriau ir kiek daug naujų draugų susiradau.

2011 vasara važiuodama į čekiją nežinaujau ko tikėtis. Ir gerai, kad nieko nesitikėjau - vis tiek tai, ką patyriau būtų pranokę mano lūkesčius. Pavyzdžiui. tai, kad Čekijoje kiekvienas vienetas turi savo būklą buvo labai netikėta. Tai,  kad čekai patys statosi laivus taip pat atrodo neįtikėtina. O tai, kad jie turi stacionarias stovyklavietes su dušais, kriauklėmis ir mini namukais vietoj palapinių yra tik maža dalis visų tų įdomių faktų, kuriuos sužinojau vos per vieną savaitę.

Mūsų tradicijos taip pat begalo skiriasi. Kad ir laivo denis: atvykus į stovyklavietę lietuviai, kaip kad yra įpratę elgtis, pagarbiai apėjo aplink jį, kai tuo tarpu čekais tiesiog sumetė ten savo daiktus. Per visą stovyklą ąš taip ir nedrįsau įeiti į laivo denį, nors čekais jame sedėdavo nuolatos.

Šokas buvo ir tada, kai išėjus į orientacinį vos po 10min. prie mūsų privažiavo mašina ir vadovas pasakė: "Eikite atgal. Pradeda lyti." Čekai sureagavo ramiai, o lietuviai vienu balsu pradėjo šaukti: "Ką?! Kaip suprasti? Juk mes vandens skautai!" Pasirodo, jie nepratę turėti programą per lietų.

Tai tik keliatas pavyzdžių, kaip skiriasi mūsų tradicijos. O jei pradėčiau pasakoti apie programos stovyklose skirtumus, tai turbūt niekas neturėtų kantrybės tam, kad išklausytų viską iki galo. Labiausiai įsiminė sunkumų valanda - nieko panašaus Lietuvoje nebuvau mačiusi. Kas kelias minutes komandai duodamos užduotys (suvalgyti svogūną, apiplaukti aplink boją, pakelti kokį nors žmogų, atnešti grybą ir pan.). Joms įvykdyti ne visada užtekdavo tos skirtos minutės, todėl viską reikėjo daryti labai greitai.

Žinoima, naujos žinios - tai tikrai ne viskas. Tie visi kartu žaisti žaidimai, kartu nueiti ir nuplaukti kilometrai mus tikrai suartino ir paliko neišdildomus įspūdžius. Atsisveikinant - gausybė ašarų ir pažadų, susitikti kitais metais.

Tie pažadai buvo nesumeluoti. 2012 vasara - matyti veidai, pažįstamos tradicijos. Manau, kad čekams šis kartas buvo visiškai kitoks - juk šį kartą jie buvo svečiai.

Man šis kartas taip pat buvo kitoks - pamačiau daugybę dalykų, kurie mus jungia. Juk visiems patinka maudytis jūroje, čiuožinėti purvo čiuožykla. Visiems patinka žaisti bučiuoklį ir visi vienodai aikčiodavome stebėdami vadovų grumtynes.

Taip pat niekada nepamiršiu, kaip važiuodami iš Klaipėdos į Trakus paeiliui dainavome savo dainas. Ir kaip gale stovyklos girdėdavau lietuvius dainuojančius čekiškas dainas, o čekus - lietuviškas. Iki šiol išgirdusi kurią nors iš tuomet kartu dainuotų dainų (pvz. https://www.youtube.com/watch?v=16iv2BGGgBU arba https://www.youtube.com/watch?v=uPFFOrKVI6Q)  nesusilaikau nenusišypsojusi.

Atsisveikinant vėl ašarų pakalnės, vėl pažadai susitikti. Tikiuosi, kad šie pažadai tai pat buvo nesumeluoti ir šiais metais pamatysiu savo draugus Jubiliejinėje stovykloje

Bet kokiu atveju, šios dvi vasaros, praleistos kartu su čekų vandens skautais išliks mano atminty, kaip išskirtinis mano skautavimo ir netgi gyvenimo įvykis. Jos išmokino mane vieno dalyko: jei yra galimybė sudalyvauti tarptauniame renginyje, nereikia dvejoti. Juk niekas kitas nesuteiks tiek daug patirties ir  įspūdžių, kaip tarptaunė draugystė.

s. Ugnė

 

Ugnė Skorupskaitė | 2013-04-22