Kas Naujo?

Skautų naujienos

2013-03-21

Į baraką užėjo aukštas besišypsantis vyras ir prisistatė...

Šiandien kovo 21 d. minint 99-asias S.Jameikio gimimo metines, prisiminkime šio brolio nuveiktus darbus ir indėlį į skautybę.


„Laužytas – nesulaužytas“

Stasys Jameikis

„Į baraką užėjo aukštas besišypsantis vyras ir prisistatė: – Esu Stasys Jameikis iš Kauno. – Tai buvo doras svajotojas, lagerio senbuvis, turintis draugų visur. Daug išgyvenęs, kentėjęs, tapęs invalidu ir stebėtinai išlaikęs dvasios pusiausvyrą, meilę žmonėms ir savo Tėvynei.“ Taip ypatingai skautybės judėjimui nusipelniusį Stasį Jameikį, kurio 99-asias gimimo metines šiandien minime, prisiminė lagerio draugas.

Stasys Jameikis gimė 1914 m. Kovo 21d. Gipėnuose, Zarasų rajone. Augo vaizdingose Sartų ežero apylinkėse, kuriose, kaip pasakojama, senovėje vešėjusioje šventgirėje būta pagonių tikėjimo centro. Turbūt neatsitiktinai, jaunystėje iš Domo Šidlausko - Visuomio išgirsta Romuvos idėja, buvo branginama visą gyvenimą. Baigęs Rokiškio gimnaziją, Stasys Jameikis įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą ir jame baigė ekonomikos studijas.

Literatūrinių gabumų turintis jaunuolis nuo 1930 metų pradėjo bendradarbiauti  su skautais kaip žurnalistas. Vėliau pats prisijungė prie jų veiklos ir  1935 metais gavo paskautininko laipsnį. Buvo apdovanotas valstybiniu ordinu „Už Nuopelnus Lietuvai“. 1937 metų balandį S. Jameikis buvo paskirtas pirmosios Kauno skautų vyčių draugovės draugininku. Užėmęs šias pareigas iškart ėmėsi reformuoti skautų vyčių judėjimą. Negailėdamas kritikos dėl menko tobulėjimo ir programos nebuvimo, siūlė įsteigti Kaune skautų vyčių tuntą, siekė, kad vyčiai keltų savo žinių lygį, taip pat įgytų naujos patirties, ėmėsi spręsti skautų abstinencijos ir nerūkymo klausimą. Jo reformos ne tik susilaukė audringos reakcijos vyčių tarpe, bet ir prisidėjo prie visų skautų tobulėjimo, bei organizacijos progreso.

Lietuvai netekus nepriklausomybės, 1941 metų vasaros pradžioje Sibiro link pajudėję  ešelonai,  žymėjo Lietuvos gyventojų genocido pradžią.  Pirmaisiais tremtiniais tapo inteligentai, šviesuoliai, visuomenės elitas, labiausiai nepriklausai Lietuvai nusipelniusieji. Nieko keista, kad šios lemties neišvengė  ir Stasys Jameikis. Apie tremtį pats rašė „Dauguma lagerio vyrų man buvo nepažįstami, tačiau pažiūrėjus į vieną iš jų – Stasį Dumčių, kurį Kaune gerai pažinojau ir grožėjausi jo stotu, laikysena, išvaizda, supratau, kad Berijos ir šiame archipelage užkurtas katilas veikia visus vienodai. Abudu buvome Stasiai, kadaise abu raudonskruosčiai, abudu energijos ir ryžto kūrybiniams darbams kupini… Tai nebuvo tas skaistaus veido, linksmų, žvitrių akių Dumčius. Jo asmenyje susitikau su katorgos darbų nustekentu, gražių veido bruožų netekusio, išsišovusiais žandikauliais, tačiau dar ryžtingu lyg kovai su ugnimi, savo jėgomis pasitikinčiu, dar vilties nepraradusiu ir užsispyrusiu net kančiose nepralaimėti, kaip man tada atrodė – dar dvasiškai nepalūžusio lietuvio… šešėliu. Užbaigiant mūsų pirmąjį šio susitikimo pokalbį, matyt, įžvelgdamas mano akyse nuostabą dėl jo išvaizdos, tepasakė: – Nesistebėk, aš tavo veidrodis – ir tu ne kitoks. Bet laikysimės!“

Lageryje laužytas, bet nesulaužytas, marintas, bet nenumarintas, durtas, bet nenudurtas, Stasys Jameikis nepalūžo ir nepasidavė, atvirkščiai, priešinosi valdžiai ir būrė aplink save lietuvius. Artimiausias jo tikslas ir rūpestis buvo, kaip išlaikyti lietuviškus papročius bei siekti proto aukštumų tremtyje, kol ateis laisvė Lietuvai.  Jo siūlymu buvo įkurta  pogrindinė  tautinio atgimimo ir švietimo organizacija (Romuva). Sukurti įstatai, programoje numatyta  visomis priemonėmis, literatūra, pokalbiais, dalyvavime kultūriniuose renginiuose, stengtis išlaikyti dvasios stiprybę, nenužmogėti ir puoselėti meilę žmogui ir Tėvynei.

Po trylikos metų tremties, Stasys Jameikis, gyvuliniais vagonais išvežtas kartu su dar 1505 kaliniais, į Lietuvą sugrįžo vienintelis, visus kitus priglaudė Sibiro įšalas. Jausdamas pareigą įamžinti bendražygių atminimą, sovietinio lagerio baisumus ir kasdieninę savo, bei draugų kovą už gyvybę bei žmogiškumą, visus išgyvenimus aprašė unikalioje atsiminimų knygoje  „Traukinys rieda į amžinastį“. Nuo mažens eilevęs, šio talento neapleido ir tremtyje. Iš to ką pavyko išaugoti per saugumo kratas, 1994 m. buvo išleistas eilėraščių  rinkinys „Ilgesys“. Jo eilės nostalgiškos, jose ilgimasi tėvynės ir nepriklausomybės.

Lietuvos nepriklausomybės Stasys Jameikis sulaukė, tačiau ja ilgai džiaugtis negalėjo. Jis mirė 1990 metų birželio 18 d. Kaune, sulaukęs 76 metų. Palaidotas Kauno Seniavos kapinėse, kur ir šiandien skautai neretai aplanko jo kapą ir atiduoda pagarbą ne tik broliui skautybėje, tiesaus skautiško gyvenimo pavyzdžiui, bet ir tikram lietuviui, meilę Tėvynei įrodžiusiam ne tik žodžiais, bet ir darbais.

 

S.Jameikio skautų vyčių draugovės kandidatai