Kodėl ateičiai svarbūs brolio Romo prisiminimai

Jorė A. | 2013-03-11

Brolio Romualdo Tupčiausko knyga „Po lelijėlės vėliava“ – rinkinys skautiškos istorijos nuotrupų, kurios man visada buvo įdomios, bet tik kažkur puse ausies girdėtos, puse akies skaitytos, o iki galo taip ir neįsigilinta.

Užvertusi ją likau su keliomis pagrindinėmis mintimis. Naujesniems skautams, kuriems vardai ir pavardės nieko nebesako, gali būti sunkoka susigaudyti įvykių sekoje ir suprasti, kodėl kas vyko. Ir šiaip, kas mums, jauniems, iš tokių istorijų žinojimo? Gal ramiau nežinoti – dainuoti prie laužų juk tas netrukdo. Galiausiai, kokia skautiškos literatūros vieta atsikūrusiame skautavime?

Skaitytojams iki 25-erių (arba vyresniems, bet turintiems nedidelį skautavimo stažą) šios knygos skaitymą palengvintų laiko juosta su nupaišytu visų įvykių eiliškumu ir priedas „kas yra kas“ su bent pagrindinių veikėjų nuotraukomis ir trumpomis biografijomis. Jokiu būdu nepriekaištauju. Tai labiau idėja sau ar bet kam kitam suinteresuotam. Visi knygoje minimi broliai ir sesės yra verti, kad juos pamatę pasisveikintume ar bent linktelėtume, ypač vasarą sutikę Jubiliejinėje stovykloje. O tą taip sunku padaryti, kai vardai nesisieja su veidais! Savo spragas stengiausi užpildyti „Google“ pagalba ir liūdėjau, kai nelabai sekdavosi ką nors išpešti.

Todėl mieli kolegos skaitytojai – jei po pirmų puslapių imsite painiotis, pasidėliokite chronologinę įvykių seką ir pažaiskite su google, kad parodytų nežinomų žmonių veidus. Taip ir atmintis geriau veiks ir paskui įmetę į skautatinklį savo mažojo tyrimo rezultatus gerą darbą padarysit.

O kam atpažinti tuos senus žmones, kurie atvažiuoja į stovyklas ir vis tiek daugiausiai laiko praleidžia mokydami, kaip, jų galva, geriau daryti ir kaip jų laikais viskas kitaip buvo? Ir kam skaityt apie kažkokias prieš 20 metų vykusias intrigas, kai šiandien visai kiti darbai ir reikalai?

Nesu tikra, bet gal dėl to, kad vertintume tai, ką turime. Ir tai, ko neturime.

Šiandien esame dideli ir gražūs, priklausome wosm‘ui, turime skautnamį Kaune, skautų centrą Vilniuje ir vasarą važiuosime į džiamborkę – visa tai nėra tiesiog duotybė. Taip atrodo, kai sėdi prie laužo ir mėgaujiesi mišku, bet juk kažkas išmokė mus jį sukurti, kažkas mokė skautiškų dainų, kažkas sukūrė skautišką vienetą kuriam priklausai dabar ir tikrai buvo kažkas, liekantis daryti nemaloniųjų darbų, kai visiems kitiems nusibosta. Galime duot visiems po medalį ir sakyt „ačiū, ate, dabar žaisime mes“, tą dažnai ir darome. Tų vardų ir knygos istorijų žinojimas yra tam, kad joje minimus žmones atpažintume, pasisveikintume, prisėstume šalia ir paprašytume, kad papasakotų kokią nors istoriją. Čia apie vertinimą to, ką turime.

Ko neturime? Išsirinkčiau vienybę. Nesiryžčiau sakyti, kad ateina mūsų eilė pajudinti kokį pirštą dėl to, bet logiškai gaunasi taip, kad jei prieš, per ir po jubiliejinės stovyklos nieko nedarysim, tai kas daugiau padarys? Kaip ir tie 30.000 skautų neatsiras iš niekur. Čia geri iššūkiai parodymui, kiek protingais ir šauniais išaugom. O norint jų imtis, verta žinoti, kas jau yra daryta, kalbėta, galvota, kas sekėsi ir nesisekė. 5 mazgų mokėjimo neužteks.

Atidžiausiai skaičiau vietas apie skautišką spaudą. Dar sėdėdami knygos pristatyme pusiau rimtai, pusiau juokais diskutavom, kaip atrodys mūsų prisiminimai ir ką reikėtų juose parašyti. Sutarėme tik dėl vieno – būtinai turėtų būti daug paveiksliukų. Nors esu metusi straipsnių skautatinkliui rašymą, pristatymo metu teko vėl pradėt galvoti, kad jei ką ir būtų smagu veikti, tai ramiai judint „Skautų aidą“ ar bet kokią jo alternatyvą. Vis neapleidžia mintis, kad gal pribręsim kada nors iki skaitančio ir diskutuojančio judėjimo. Brolio Romo pasakojimai tik priminė, kad niekas savaime nesidaro ir reikia įdėti pastangų.

Apibendrintai, knyga susiskaitė labai maloniai. Aišku, patiko visos intarpinės razinkos, kaip apie Jolitos vestuves, vakarėlius kopose ir pirmą bei vienintelį Gražinos bučinį. Be jų atrodytų, kad skautavimas – vien posėdžiai, vargai, rimti pokalbiai, politika ir popieriai. Bet ir be šių smulkmenų knyga yra geras žingsnis link lietuviškosios skautybės atsikūrimo įamžinimo. Man vis atrodo, kad istorija yra per didelė dalis to, kas esame dabar, kad leistume sau prabangą ją pamiršti.

Tokie mano įspūdžiai. Mažai apie turinį – tam, kad patys paskaitytumėte. Daug apie užduotis mums, nes kaip atrodys skautiški memuarai po 20 metų priklausys jau nuo mūsų darbų. Skautybės atkūrimu užsiėmė tuometiniai studentai, man vis atrodo, kad jie geras pavyzdys siekti daugiau ir žiūrėti plačiau. Ir mums visiems, nepriklausomai nuo kiek tautekų esame matę, tai iššūkis rasti būdą mokytis vieniems iš kitų, vieniems nevengti išmintingesnių turimų žinių ir patirties, kitiems – nepykti ir nepriimti asmeniškai, kai jaunatviškas užsispyrimas neleidžia klausytis patarimų.     

Ir taip taip - šiemet skautų gimtadienį būtinai švęsim spalio 1 dieną! Juk čia kaip nepriklausomybę minėti mėnesiu vėliau, visiškas pravalas :)

sesė Jorė

Jorė A. | 2013-03-11