Tai ką gi tie skautai vyčiai veikia?

Mantas Sideravičius | 2013-02-14

Ką veikia skautai vyčiai?

Tai nutiko praeitą vasarą, kai durimis trenkęs Skomantas pasikinkė ant slenksčio miegojusį

vakaro vėją ir išdūmė į mišką. Tik ten, įkvėpęs gaivaus oro gurkšnį, jis įstengė nuraminti širdį, širstančią
dėl nesuprantančių, keturias kambario sienas stebėti liepiančių, tėvų.
 
Paskendęs savo mintyse jaunuolis brovėsi vis gilyn ir gilyn į miško tankmę. Taukšt! ,,Velnias!
Kas čia pasodino šitą medį!’’ – keikėsi už raudonos, nuo skausmo tviksinčios nosies, susigreibęs vaikinas.
Bet, iš tiesų, juk visai nekeista aklinoje tamsoje atsitrenkti į medį. Staiga ryški šviesa apakino Skomantą.
Stipriai sumirksėjęs ir atgavęs regėjimo dovaną visai netoliese išvydo dvi švieseles. Instinktyviai nėrė už
medžio kamieno ir atsargiai iškišo galvą. Tada išvydo kai ką nepaprasto... Užplūdusio jausmo apimtas
jaunuolis nė nepastebėjo, kaip atsidūrė krūme, visai greta didingų ir tvirtų siluetų. ,,Gal tai patys
kunigaikščiai?“ – iš susijaudinimo užgniaužęs kvapą mąstė jis, pro tankią krūmo lapiją apžiūrinėdamas
tris, galia, ryžtu, saugumu, gerumu ir dar kažkuo nepaaiškinamu, spinduliuojančius vyrus. Du iš jų, ryšėję
violetinės spalvos kaklaraiščiais, įsijautę kažką aiškino vyšninio kaklaraiščio savininkui:
- ..tik šitaip suprasime, ar tu tikrai pasirengęs...svarbiausia – ryšys su mišku... ką medžiai sako, ko
prašo...pajausk...
- ...iš ryšio gimsta svarbiausi, esminiai dalykai ... gyventi dėl kitų...stiprybė, perimta iš medžių...
gamtoje – viskas...tapsi kitu žmogumi, broli...
 
Tik šias menkas pokalbio nuotrupas pavyko nugirsti Skomantui. Vyšniukas jau buvo nurūkęs, kai
vyčiai iškėlė dvišakes lazdas ir jų kotais iš visų jėgų trenkė į miško paklotę. Viskas: medžiai, krūmai ir žolės
sekundei nušvito, o Skomanto krūtinę užliejo iki tol niekada nejausta šiluma. Kai pagaliau atsitokėjo,
vyrai jau buvo gerokai nutolę. Jaunuolis staigiai iššoko iš krūmo ir suriko:
- Pasiimkit ir mane! – visa esybe jautė - turi eiti drauge.
 
Po gero pusvalandžio galinėjimosi su veidą draskančiomis šakomis Skomantas ir du vyčiai įžengė
į vyčių pastovyklę ir, šiaip jau nelengvai nustebinamo jaunuolio akys, išvirto tarsi kątik išvirti kukulaičiai.
Deglais apšviestoje pastovyklėje stovėjo žolynais apipinta indauja, lovos, visai kaip namie, tačiau
pagamintos iš šakų bei samanų, tarp medžių kabantys krėslai, stėbejimo bokštelis ant kurio kabojo iš
mazgų sunarplioti paveikslai, pirtis ir dar gausybė, iki tol nematytų dalykų, tiesiog neleido atitraukti
akių. Pastovyklės centre liepsnojo laužas, aplink kurį, patogiuose, iš virvių padarytuose krėsluose, ilsėjosi
aštuoni vyčiai.
- Broliai, juk žinote, kad pašaliniams čia negalima, - iš susižavėjimo Skomantą ištraukė šie,
kažkurio prie laužo sedėjusio vyčio, žodžiai.
- Taip, bet tik pažiūrėkit, koks puikus iš jo bus kandidatas!
,, Aš tapsiu skautų karbonadu!” – širdį kulnuose jausdamas panikavo Skomantas. Tačiau baimės
šaknims nespėjus išsikeroti, jis jau šildėsi prie laužo greta jį pakvietusio, seniausio iš visų - žilo, šiltomis
žalsvomis akimis žvelgiančio vyčio.
- Ar nori sužinoti, ką mes veikiam? – nusišypsojo senolis ir vyčiai pakaitomis ėmė pasakoti apie
sudėtingus žygius kalnuose ir ten atsiveriantį neapsakomą vaizdą, atperkantį nebepavelkamų kojų
skausmą, apie pievas, kuriuose auga įvairiausių, stebuklingų galių turinčių žolelių, apie savo namus
– mišką, apie skautų atsidavimą ir aukojimąsi dėl kitų, saulės spindulių liečiamas stovyklas ir juose
lakstančius mažiausius skautus – vilkiukus. Beklausydamas vyčių Skomantas jautė: čia vyksta kažkas
nepaprasto, kažkas gilaus ir kilnaus glūdėjo vyčių veikloje.
 
Rytmetinei saulei pradėjus dažyti dangų, vienas iš vyrų, atvedusių Skomantą čia, kreipėsi į jį :
- Žinai, tai tik trupinėlis mūsų veiklos. Mes, vyčiai, turime paslapčių, apie kurias neturi žinoti
niekas kitas. Tik tu, besislėpdamas krūmuose pamatei kai ką, ko visai neturėjai pamatyti ir greičiausiai
supratai - turime neeilinių galių. Jas, kaip ir didelę atsakomybę, gauname įžodžio metu su šiomis
dvišakėmis lazdomis bei violetiniais kaklaraiščiais. Visa tai ne veltui , turime atlikti savo gyvenimo pareigą
- tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui.
- Na, o jei nori sužinoti visas mūsų paslaptis ir prisidėti prie vyčių veiklos – įsiliek į šią šeimą, -
nusišypsojo senolis, - broli, esi laukiamas.
 
Ir Skomantas laimingas pagalvojo: ,,juk niekada negali žinoti, kada koks vėjas, nuneš svajonių link“.
 
 
 

Lizdeikos skautų vyčių būrelis sveikiną sesę Augustę Almonaitytę iš Kauno krašto Kaukų draugovės (su gimtadieniu ir) laimėjus sau nemokamą Jubiliejinę stovyklą. 

Dėkojame ir spaudžiame kairę visiems dalyvavusiems. Deja, negalime apdovanoti visų, nes konkursas nebebūtų konkursas. Visgi, tikimės susimatyti vasarą Telšiuose!! O su nugalėtoja susieksime ir visas detales suderinsime asmeniškai.

 

Mantas Sideravičius | 2013-02-14