Žiema mums irgi sezonas - 3d2n

Jaronimas Šnipas | 2013-02-12

 

Nuotraukų galerija čia

Penktadienis 17:55, už penkių minučių jau baigiu darbą ir traukiu geležinkelio stoties link. Balti marškinukai ir megztukas saugiai pakabinti į spintą laukia pirmadienio, o žyginiai batai jau tampomi visą savaitę bei pakartotinai impregnuoti dar vakar – tikiuosi laikys.. Bandymas  žiojėjančią skylę ties bato padu užglaistyti klijais “moment” kiek neramina, tačiau ne pirmas žygis, tad kaip nors išsiversim. Kuprinė ant pečių, lazda rankoje. Keliauju per Pilies gatvę ir susižeriu kreivų žvilgsnių su “į kokį vakarėlį varai?” potekste. Horizonte matau šypsnį, jis artėja, dar artėja ir pamatau Mariaus ( a.k.a. Marukau) šypsnį. Į žygį jis nevaro, bet palydėt neatsisako. Apsikeičiam nūdienos aktualijom. Pakeliui dar susitinkam ir Mikį su Ieva, o Marių paliekam ties perėja. Dar trupinėlis kelio ir mes jau stotį, susitinkam jauniausią žygio dalyvį Luką. Dar pora sms ir paaiškėja galutinis žygio dalyvių skačius – šiemet keturiese. Kaip ir prieš dešimt metų, kai Rūkštė inicijavo tris dienas, dvi naktis..

 

Dardam bėgiais, traukiny nepalankiai kaitina, o mes jau su “kalisonais”, “izotermikais” ir kitais kūną šildančiais priedais. Valandžiukė ir mes jau tarp pusnų. Aklina tamsa, ledukas po kojom. Orų prognozė nepasitvirtino, tad pripratinę akis prie tamsos, o kojas prie ledo slidumo, traukiam pro Klepočius į Tiltus.. Keturi kilometrai nedaug, bet užkaistam.. Pravažiuoja keletas mašinų, tad nuo civilizacijos netoli tepabėgam..  Paukšt, jau Tiltai ir nusprendžiam susižiūrėt “kur mes esam ir kur mes beeinam”. Bandom pagudraut, bet prisigudraujam taip, kad klampojam ne tik per pusnis neaišku kiekį kilometrų, bet ir kertam bemaž keturis kanalus ir puškuojam šviesų link, kurios “ne velnio neartėja”.. Jau norim eit poilsiaut, tačiau miške – pelkynas, tad traukiam iki autostrados.. Nugrybavimo paklaida – 4km. Nusprendžiam juos įveikti ryt, o šiandien statom ištaigingus apartamentus šiltam ir sausam miegui. 

 

Ryte tingu, bet reikia kelt, nes šiaip laikas ir kojas apsnigo, tad šalta. Kurti ugnį nesiseka – ir įgūdžiai prarasti, ir malkos neaišku kodėl drėgnokos, tačiau jų daug ir truputį pasistengus jau tirpinam sniegą vėlyviems pusryčiams.. Mikis pasidabina puikiais šikniukbačiais – dar vienas puikus šikniukų panaudojimo būdas. Dar nepamirštam arbatos ir saldumynų. Kraunamės ir ruošiamės į kelionę. Einam nuobodokai plentu, dar gaunam pastabų nuo policijos, bet už valandžiukės jau sukam į jaukų miško keliuką ir mūsų žygis vėl įgauna skautiško žygio nuotaiką. Traukiam, matyt, medžiotojų džipų pravažiuotu keliu, matom galybę pėdsakų.. Staiga išnyram į laukymę ir pastebim burelį stirnų.. Kol neišgąsdinom, nufotografuojam, judam link jų, bet jos jau nyksta horizonte. Jaučiamės gerai, bet nuojauta neapleidžia, kad vėl grybaujam. Sukamės stačiu kampu pagal vidinį kompasą ir neapsigaunam – išeinam ten, kur reikia - į Eišiškių plentą. Vėlyvai papietaujam ir po puskilometrio plentinio žygio vėl sukam į penktą pagal dydį – Rūdninkų girią. Ir tikrai tai ne miškas, o tikra girią. Už kelių šimtų metrų vos pastebimai pasirodo stirna, aplink išpėduota didesnių kanopų turinčių žvėrių pėdų. Džiaugiamės, kad šiuo keliuku pravažiavo mašina ir traukiam iš paskos.. Kertam keletą kanalų, bet per juos bent yra visaverčiai tiltai, tad ilgai netrunkam. Aplink tik tankėja miškas ir dažnėja žvėrių pripėdavimų dažnis.. Dar pora kilometrų pravažiuotu keliuku, praleidžiam vietinį džipuką bei traktorių ir neriam į visišką miško tankmę pasikliaudami vidiniu kompasu ir netobuliausiu žemėlapių. Šypsomės iki tol, kol pajaučiam pirmąjį sniegą už batų, metam kirtimą dėl takelio ir kiek pasukčiaujam žvilkteldami į skaitmeninį kompasą telefone, tačiau ėjimas apsnigta miško bekelia smarkiai vargina, o mintis, kad vidinis kompasas gali būti irgi neteisus, neramina.. Vis akyse rodosi, jog jau kelias, bet tik apsigaunam. Stojam prasiblaškyt ir pasilepinam saldumynais endorfinų pagausinimui. Iš kelnių pasidarom blauzdines – prisirišam kelnių kraštą su batų raišteliais ir žygiuojam toliau. Dar keli šimtai metrų ir jau ant kelio.. O jau galvojau, kad prisirpsiu..

Kelias kartą pravažiuotas mašinos, tad noriai einam dar keletą kilometrų. Nežinom ar mes tam kely ir kiek tų kilomentų yra likę iki Rūdninkų, tad kol nepavargę – spustelim dar truputį. Aplink gūdi gūdi giria, lengvai styguriuoja. Puikį puikaus žygio atkarpa, tačiau nuovargis kerta kojeles ir apskritai toks pūškavimas per pusnis seniai joms regėtas. Šiandienos finišas ir traukiam į dešinę ieškot miško prieglopsčio. Susirandam brandžią pušį ir nutariam kurtis čia. Netikėtas jėgų antplūdis ir Ievos priminta idėja statyt iglu materializuojasi. Sniego plytos kertasi neišpasakytai gerai ir nepraėjus valandžiukei jau turim 4x3m sniego sienas. Ant viršaus užklojam pora tentų ir džiaugiamės puikiu jėgų išnaudojimu. Čia pat įsiliepsnoja laužas ir pilvai prašo užpildymo. Mes jų neerzinam, vakarienei GRIKIAI! Dar ugnies pagalba atgaunam kojų pirštų jausmą ir palinkim vieni kitiems saldžių sapnų.

 

Trečioji diena aušta, tačiau mes neskubam. Nors ir nežinom kiek mums liko iki žygio pabaigos, bet norisi pasidžiaugti puikaus statinio patogumais ir sunaikinti maisto likučius, kurių pasirodo užteko dvigubiems vėlyviems pusryčiams su desertu ir lauknešėlių į žygį. Paskutinės atkarpos užtvirtino girios statusą Rūdninkų apylinkėms, nes žygiavom tikrai nemažai, o žmogaus žymės – jokios. Šūktelėjom iš džiaugsmo, kai pamatėm miestelio priegas ir supratom, kad dar galim spėti į autobusą. Susikaupėm, užkrimtom riešutų ir buvom stotelėj keletą minučių prieš autobusui atvykstant, tačiau praėjo dešimt, dvidešimt minučių ir pradėjom nerimaut. Skambinom į Šalčinikų stotį, kuriuoje būdėtoja rusiškai perdavė informacijos ir padiktavo autobuso, kuriuo turime vykti, vairuotojo numerį. Pasiskambinom jam, pasirodo tą valandą autobusas važiuoja tik darbo dienom, tad tenka luktelti papildomai keturiasdešimt minučių. Per tą laiką prastoviniuojam vietinėje parduotuvėlėje, kad visiškai nesušaltume. Dar keletas minučių ir mes autobuse naikinam vandens atsargas ir džiuvėsius.  Jau Vilnius, autobusų stotis ir glebesčiuojamės atsisveikindami.

 

Ačiū 3d2n dvasios palaikytojams ir šiaip puikiai komandai: Lukui, Ievai ir Mikiui! Iki susimatymo kitą žiemą.

sk. v. Jaronimas 

Jaronimas Šnipas | 2013-02-12