Interviu su sese Benita, arba Kaip neįmanoma tampa įmanoma

Jau tik už 21 savaitės susitiksime prie didžiulio skautiško laužo Jubiliejinėje stovykloje “Gėrio pėdomis”. Be ko neapsieina bet kokia skautiška stovykla? Teisingai, be programos. Na, gal ir apsieina, bet toli gražu nebūna tokia įsimintina. Todėl šiandien jūsų dėmesiui pokalbis su žmogumi besirūpinančiu, kad visi stovykloje turėtų ką veikti ­- JS programos guru sese Benita Mincevičiūte – apie skautišką kelią, programos paslaptis bei kodėl BŪTINA sudalyvauti JS.

Papasakok apie savo skautišką kelią - kaip atsiradai judėjime, kokios įspūdingiausios patirtys?

Skautuose atsiradau savo tuo metu geriausios draugės dėka vėlyvą 1991 metų rudenį. Nieko apie juos nebuvau girdėjusi, net nežinojau, ką jie veikia. Skautauti pradėjau ne Kaune ar Vilniuje, kur apie juos rašė ir kalbėjo, bet mažame provincijos mietelyje Kybartuose. Kassavaitinės sueigos užbūrė, pakerėjo, įtraukė. Dabar pagalvoju kad jei tai būtų mokyklinis būrelis, nebūtų buvę taip įdomu ir malonu. Mes rinkdavomės po sekmadienio mišių ir taip buvo įprasmintas pirmasis ir pamatinis skautų šūkio žodis "Dievui".

Savo skautiškame kelyje nebuvau tik jaunesniąja skaute, taigi visų amžiaus grupių programa man yra žinoma ir išgyventa. Viena pirmųjų įspūdingesnių patirčių- patyrusios skautės įžodis su žygiu prieš jį. Tą Nemuno vingį ir salą dar ir dabar matau akyse, tada pirmą kartą gyvenime miegojau po atviru dangumi, pirmą kartą suvokiau, kad daiktus žygiui reikia apgalvoti iš anksto, o dilgėlės, pasirodo, visai nedilgina! Kita nepakartojama patirtis - medinių kauliukų mokymai. Rekomenduoju visiems!

 

 

Kodėl ir dabar esi čia? Kaip atrodytų gyvenimas be skautų?

Skautai taip įtraukė, kad su kiekvienais metais atsirasdavo vis naujų pareigų ar veiklų, kuriuos savo ruožtu taip įtraukdavo, kad nespėjus baigti vienų darbų, atsirasdavo kiti. Taip iki dabar dar esu čia. Pradėjau "nekaltai", nuo laužavedės pareigų, vėliau tapau krašto stovyklos programos vadove, "netyčia" buvau pirmoji, kuri savo kraštą atstovavo LS Taryboje, vadovavau vyr. skaučių būreliui, buvau Etikos kosijos nare, dabar dirbu Pirmijoje... Jei tik yra noras arba tinkamos aplinkybės, veikti yra ką.

Be skautų... Hm... Negaliu sakyti, kad visi mano draugai yra skautai, taigi tikrai rasčiau ką veikti be jų, bet kol kas to neplanuoju :)

Kelinta Jubiliejinė (Tautinė) stovykla tai bus tau? Ką veikei iki tol vykusiose?

Savo Jubiliejinių (Tautinių) stovyklų maratoną pradėjau nuo 1993 metų stovyklos Kunigiškėse "Lituanica". Tada buvau tik skautė, kartu su savo skilties sesėm kas dieną kūrėme po dainą stovyklos įvykiams apdainuoti ir, kiek tai buvo įmanoma, dalyvavome programoje. Labiausiai įsiminė viktorina religine tematika, kurią vedė br. Vilius Viktoravičius. Tada ir susikirto mūsų skautiški keliai. Nežinia, kuo būtų baigusis ta pažintis, jei ne vienas įvykis. Žodžiai dainoje buvo tokie: "... 12 taškų nusuko, o dabar vaidina..."

1998 metų stovykloje Nemunaityje jau kandidatavau į vyr. skautes ir buvau atsakinga už savo, tuo metu dar Pietų Lietuvos, krašto programą. Bėgiojau į štabą, bendravau su krašto vadovais, dar spėdavau ir į kokią programos dalį įšokti bei tapti vyr. skaute.

2003 metais stovykloje "Skilties dvasia" drauge su br. Valdu Rakučiu buvau skautų pastovyklės guru. Taigi vėl rūpinausi programa ir daugiau nei 400 skautų amžiaus vaikų gerove.

Nežinau ar gailėtis, ar ne, bet 2008 metais stovyklą iškeičiau į Pasaulio jaunimo dienas Australijoje. Įdomus dalykas - kadangi buvau Lietuvos atstovė Liturginėje grupėje, man reikėjo į Australiją veštis tautinius rūbus, bet pavyko susitarti su vietos lietuviais, kad jie juos paskolins. Susirašinėjant su viena sese paaiškėjo, kad tuo metu, kai aš Australijoje vilkėjau tautinius rūbus, ji dainavo dainas prie skautiško laužo mūsų stovykloje.

Taigi - tai tik 4 Jubiliejinė (Tautinė) stovykla, bet tikiu, kad ne paskutinė.

Kaip sekasi kurti JS programą? Gal gali išduoti paslapčių, ko programos dalyviai gali tikėtis?

Iš pradžių JS programa atrodė kaip misija neįmanoma, dabar kasdien susiduriu su vis įdomesniais ir originalių idėjų turinčiais broliais ir sesėmis. Programos tinklelis jau baigia apraizgyti mano kompiuterį ir, žinoma, visų ją kuriančių smegenis. Smagu, kad į jos kūrimą įsitraukė ne vienos skautiškos organizacijos broliai ir sesės. Skautų laukia Iššūkių mietas, Išgyvenimo mokykla, piligriminiai žygiai, kino salė ir kitos įdomybės vandenyje ar ant kranto.

Pasakyk tris priežastis, kodėl BŪTINAI reikia sudalyvauti JS?

1. Tik čia sutiksi brolius ir seses skautus iš visos Lietuvos skautiško organizacijų. Tokios galimybės skautaujant savo vienete NIEKADA neturėsi.

2. Tik čia galėsi keliauti Gėrio pėdomis..

3. Skautui dalyvauti Jubiliejinėje stovykloje PRIVALOMA, nes kitoje jau greičiausiai būsi nebe vaikas, o vadovas. Kada pasisemti patirties, jei ne dabar?

O kad galėčiau aš dabar grįžti į 1993 metus...

Labai ačiū už atsakymus!
___

Benitos atsakymai sukėlė labai malonius ir jaukius jausmus  – tarsi kažkieno skautiška legenda, žavūs atsiminimai, kurie šiandien jaunesnius skautus priverčia ištarti “Vau”. Todėl pabaigai pateikiu dar vieną priežastį, kodėl būtina sudalyvauti Jubiliejinėje stovykloje – kad kiekvienas iš mūsų susikurtų dar vieną skautišką legendą.

Iki greito legendų meto!

Parengė kand. į vyr. sk. Akvilė Milkevičiūtė