Antroji Vyšnių kelionė Vilkų Pėdomis

Algirdas Strioga | 2013-01-29

Vilkų Pėdomis – Ugnis I diena Ilgai planavom daug skelbėm ir daug kalbėjom ir visaip kitaip afišavom, kol lemtingą Sausio 2d. Vilniaus traukinių stotyje 9h 30min susitikome net su keturiais Vilniaus krašto išrinktaisiais - Kernavės, Skaisčio, Jūrų skautų ir Oro skautų vyšniomis. Greit susipažinę netrukus nuskubėjome į Marcinkonių link traukiantį geležinį, raudoną ir labai gražiai naujovišką, vėžimaitį traukinaitį. Kelionės metu išmokome naujų ir pasikartojome senus mazgus bei susipažinome su žygio maršrutu. Traukiniui atvykus į Zervynas pradėjome sekti Vilkų pėdomis. Pirmas taškas prie kurio jos mus privedė, buvo nedidukas smagiai žiemiškai užšalęs ežeriukas, kaip pridera smalsiems skautams išbandėme ledo tvirtumą ir slidumą. Koja kojon žengdami keliavome link kito mūsų iššūkio, nediduko upeliuko per kurį, pasirodo, ne taip jau ir lengva persikelti, oro skautai pripratę skraidyti, todėl Gintarė jame pakrikštyjo abu savo batukus, o jūrų frontas per daug neatsilikdamas „paturbino“ dar vieną Ugnės batuką.

Laikui bėgant skrandžiuose pradėjo kilti šurmulys, o šlapios oro ir jūros kojos ėmė po truputį šalti, todėl buvome priversti stoti pirmam Ugnies išbandymui. Dažniausias žiemos žygio nelaimingas atsitikimas yra nušalimas dėl to davėme pricams inscenizuotą užduotį – nušalo koja ką daryti? Kaip vienintėlis vyriškos rankos atstovas, apart sero ir meistro, Matas skiltuvu įžiebė ugnį, sukūrėme laužą, pasišildėme vandens, „suvystėm“ nušalusią koją, apsidžiovinom ir įveikus užduotį jau pjaustėme daržoves bei virėme seną gerą, greitą ir skanią buljonmakaroninę. Pasistiprinus laukė kelias iki pirmosios nakvynės vietos - Martyno su bičiuliais kadaise užtiktos, 100mečių elių užuovėjos. Klampodami per sniego pūsnis, slysdami ledo keliais, karts nuo karto užtidami tai vilko, tai briedžio, tai elnio ar kiškučio pėdsakus, per greitai užklupusią tamsą skynėmės savo tikslo link... Nusprendėme šiek tiek kirsti kampą ir netikėtai, lyg šeštasis pojutis, Martynui sušnabždėjo, kad tikslas jau prie pat. Nusileidę nuo skardžio aptikome tikrą Dzūkiškos gamtos grožio užkampiuką prie vingiuotos Ūlos kranto ir ilgašakių eglių, po kuriomis ir įsirengėme pirmosios nakvynės stovyklą. Kaip tikra komanda kibome į darbus, kas trikojį, kas malkas, kas tentą temti ir nepraėjus nei valandėlei laužas jau šildė mūsų šlapias ir vargtelėjusias kojas. Aptarėme dieną pavakarieniavome ir pasmaguriavome, prieš laukiančią šaltoką naktelę prisiminėme Lietuvos partizanus - kaip jie miškuose gyvendavo, kokie išbandymai juos lydėdavo kiekvieną dieną ir naktį, dėl ko jie kovojo, ką galėjo jausti, kas juos maitino. Kas kokių pasakojimų iš senelių prisiminė, padiskutavome apie tikrus didvyrius ir apie apsimetėlius – žudikus, išdavikus ir parsidavėlius. Pasipasakojome kiekvienas savo skautiško kelio pradžias bei praėjusius nuotykius, labiau susipažinome ir ruošiamės kitos dienos susitikimui su Dzūkų partizanu Tigru...

II diena

Iš vakaro pasiskirstėme ryto darbais, kas neš vandenį, kas malkas ruoš, kas už rytinį troškinuką atsakingas ir sutarėm keltis 7 30 - skautiškai anksti - kad aplankyti didelį Petriuko akmenį ir dar nesutemus laiku spėti pas Tigrą. Tačiau sapnų karalystės labirintai buvo labai painūs ir beveik neįveikiami nė vienam iš mūsų, todėl užsinarplioję juose užgaišome visas 2h. Šiaip ne taip išlindę iš šiltų miego maišų, skubiai pasigaminome rimtą sotų troškinuką, susipakavome daiktus ir tęsėme kelionę. Kadangi spaudė žiemiškas laikas, nusprendėme jį pataupyti ir Petriuko akmenį pasilikome aplankyti kitam žygiui. Antrą dieną laukė kiek ilgesnis ir sudėtingesnis maršrutas, dėl to skubėjome ir jėgų per daug netausojome, kelyje vėl laukė bridimas koja kojon sniegu, ledas, vanduo ir lietus.

Geras 2-3 valandas žygiavome beveik be sustojimo kol priėjome išsiskyrimo tašką, Merkio ir Grūdos sankirtą, Martynas paliko mus ir nuskubėjo į Marcinkonis, kad spėtų į paskutinį traukinį Vilniun, atsisveikinome, palinkėjome vieni kitiem sėkmės ir tęsėme žygį. Kirtome kabantį beždžionių tiltą per Merkį ir kol nesutemo skubėjome į partizanų žemes. Miško glūdumoje, ant upės kranto skardžio išvydome jaukų ūkį - tai mūsų tikslas. Užėjome pro atvertus vartelius, pasibeldėme į trobos duris ir po kelių akimirkų mus pasitiko ir šiltam arbatos puodeliui pakvietė sodybos šeiminikai, partizanas Tigras su žmona. Prieš kelis metus su skautais jau buvome čia apsilankę, mus prisiminė ir maloniai papasakojo įvairių istorijų iš anų laikų kai mirtis ir neramumai beveik kasdieną beldėsi į duris. Pabandysiu vieną istoriją trumpai jums perpasakoti: „Prie kluono yra paslėptas bunkeris, ten slėpėsi trys partizanai, vienas iš jų didis vadas Vanagas, bunkeryje vienerius metus buvo leidžiamas laisvės laikraštis. Vieną dieną sodybą užplūdo NKVD`istai, jų buvo virš 50, pastebėjęs juos nulėkiau įspėti partizanus, pats pasiėmiau granatą ir pistoletą bei puoliau bėgti į kitą vienvietį bunkerį „bebro būveinę“, tuo tarpu kaip buldozeris okupantai pradėjo šluoti ir ieškoti pasislėpusių partizanų, niekas iš sodybos gyventojų neišsidavė. Visur badydami žemę pagaliais, smaigstydami ir kitaip dundėdami priartėjo prie kluono, kur šalia buvo bunkeris. Įvyko netikėtas stebuklas, į kluoną buvo atremtos kartys, vienas iš būrio vadų liepė tas kartis patraukti ir nuvertė jas būtent ant bunkerio, dėl to kad ir kaip kruoščiai viską aplink išieškojo, okupantai liko nieko nepešę.“ Tai tik viena iš kelių istorijų, kurias išgirdome tą pavakarį ir viena iš gausybės, kurias turint daugiau laiko galima būtų išklausyti. Tamsai artėjant, atsisveikinome su sodybos šeimininke, netikėtai gavome dovanų Tigro parašytą knygą (ją galite rasti, paskaityti Vilniaus Skautų Centre), nuėjome aplankyti bunkerio, ten visi nusifotografavome, sudainavome Tigrui partizanišką dainą, padėkojome, atsisveikinome ir išsiruošėme Marcinkonių link, ieškoti stovyklavietės artėjančiai nakčiai.

Lietui lyjant vis smarkiau, šlapome ir mirkome, kelias buvo slidus bet įveikėme apie 8km ir pasukom Grūdos link tikėdamiesi rasti gerą vietą stovyklai. Su vieta iš dalies pasisekė, radome neužsnigtą plotą po eglėmis, tačiau su malkomis buvo problema, aplink nė vieno sausuolio apart kadagių, bet laiko ir jėgų toliau tęsti kelionę jau nebeturėjome dėl to tenkinomės tuo ką turime, visi puikiai padirbėję įsikūrėme, Taida, Gintarė ir Ugnė savo meistriškais daržovių pajustymo ir troškinio maišymo įgūdžiais paruošė puikią vakarienę, mes kartu su Matu pasirūpinom ugnim ir stogu šiaip ne taip lietui lyjant, krintant šlapioms snaigėms visi pergalėjom sunkią dieną ir gulėmės į guolį.

Ryte laukė dar 5km kelionės dėl to greitai susipakavome daiktus, pasigaminome sočius pusryčius ir lėkte nulėkėm į Marcinkonių traukinių stotį. 2 valandos kelyje ir mes jau Vilniuje, pusiau šlapi, patrintom kojom, kvepentys dūmais ir laimingi gero žygio įspūdžiais pasukome į tadicinę vientelę sukirsti po tradicinį po žyginį, skaniausią, dideliausią naminį Čebureką ;)

Ačiū visiems dalyviams, susitiksime Vilkų pėdomis III

Algirdas Strioga | 2013-01-29