Dar vienas būdas išmokyti žvejoti

Simona Klumbytė | 2013-01-23

Besirausdama po savo skautiškus užrašus radau vieną ataskaitą iš 2012 m. vykusio tarptautinio mokymų skyrių vedėjų tinklaveikos renginio (Training Commissioners Network Meeting - TCNM). Tąkart renginyje buvo išbandytas man dar negirdėtas, nors išties paprastas action learning (aktyvaus veikimo (?)) metodas. Jis skirtas padėti spręsti konkrečias problemas. Ir nors mes tąsyk kalbėjome apie nacionalinį lygmenį, manau, kad šis metodas galėtų būti pritaikytas kad ir draugovės problemoms spręsti (gal pavyktų ir skilties, bet tik su vyresnio amžiaus skautais).

Man atrodo, nėra nieko geriau, nei padėti žmonėms patiems atrasti sprendimus.  Taigi, štai dar vienas būdas:

Jums reikės:

  1. Moderatoriaus,
  2. žmogaus, kuris iškelia problemą,
  3. žmonių grupės, kurie nėra kaip nors su ta problema susiję (na, koks vienas gali būti).

Visi sėdi rate. Metodą sudaro trys etapai:

  1. Kažkas pristato problemą/ iškelia klausimą.

Pvz. jau kelinti metai labai sunku susiorganizuoti vasaros stovyklą, o šiais metais tikriausiai neišeis visai... Naujų organizatorių nėra, o tie pora vadovų, kurie visad daro, jau labai pavargę. Nežinau, ar dar spaustis ir iš paskutiniųjų kažką daryti, kad ir blogai, ar nedaryti visai...

 

  1. Kiti dalyviai užduoda paprastus, uždarus klausimus siekdami suprasti problemos kontekstą;

Pvz. „kiek aktyvių vadovų turite?“; „kas paprastai yra atsakingas už stovyklos organizavimą?“; „kokio dydžio kraštas, kokio dydžio stovyklos paprastai būna?“

 

  1. Dalyviai užduoda atvirus, platesnius, „kas būtų, jeigu būtų“ klausimus, leidžia sau tarpusavyje padiskutuoti – bet visa tai daro atsižvelgdami į ką tik išsiaiškintą kontekstą.

Pvz. „kaip manai, kodėl iškilo šita problema?“; „kokių priemonių ėmėtės situacijai pakeisti?“, „o jeigu padarytumėt taip ir anaip, kaip įsivaizduoji, kas įvyktų?“, „kodėl jums atrodo, kad A yra grėsmingas/ rizikingas/ nevertas išbandyti?“, „kaip įsivaizduoji, kokia stovyklų organizavimo tvarka tavo krašte būtų tobula?“.

 

Šis metodas puikus tuo, kad jis skatina klausiantįjį į išsikeltas problemas pažvelgti iš kito kampo. Ir tas „kitas kampas“ yra ne kažkur kosmose – kiti grupės nariai atsižvelgia į tavo situaciją. Šis metodas taip pat apsaugo kitus grupės narius nuo pagundos primetinėti pasiūlymus ir įsitikinimo „jei veikia pas mane, tai suveiks ir pas tave – tik imk ir daryk.“

Dėl metodo specifikos, diskusija nesibaigia konkrečia išvada ar sprendimu, ji tiesiog suteikia naujų minčių ir įžvalgų klausiančiajam – iš jų jis gali iškart, bet gali ir vėliau susidėlioti sprendimą. Todėl moderatorius turėtų diskusiją užbaigti, kai ji ima išsisemti, pereinama prie sprendimų primetinėjimo arba ima veltis vis tie patys klausimai. Galima iš anksto sutarti, kiek laiko skirsite problemai (mes vienai problemai skyrėme apie 40-50 min.).

Šis metodas mane sužavėjo tuo, kad tai tarsi pagalba suaugusiam žmogui, kuris nori pagauti žuvį. Kiti nesako „taigi turizmo reikmenų parduotuvėj meškerę nusipirk“ arba „tai čia mes jau dešimt metų su tinklais žuvis iš upės sėkmingai traukiam“. Jie paskatina žveją atidžiau apsidairyti aplinkui – kur jis yra ir ką jis turi po ranka. Gal jis sėdi jūroj, didžiuliam žvejybiniam laive? O gal prie kūdros ir galėtų kokį žilvytį nusilaužt bei primityvią meškerę susikonstruoti? Gal Šiaurės ašigaly ant storiausio ledo? O gal iš viso sėdi prie balos, kurioj žuvies niekada nebuvo ir nebus, todėl reikėtų paėjėti kur kitur?

 

Psktn., vyr. sk., fil. Simona Klumbytė

Simona Klumbytė | 2013-01-23