Atsakymas į Jorės šventinį pamąstymą

Sausio 13-oji, tankų šūviai ir dainuojanti minia žmonių prie Seimo. Tai istorija, kurią man pasakoja, kurią liudija ten buvusieji ir vis dar gyvai prisimenantys, taip pat videoįrašai, dainos. Kai visa tai vyko, aš dar tikrai nieko nesupratau, o dabar Sausio 13-oji ir bandymas įsivaizduoti žmonių drąsą atgyja skaitant straipsnius, knygas, kalbantis ir dalyvaujant minėjimo renginiuose.

Šeštadienį, sausio 12-ąją, su broliais ir sesėmis buvom prie Seimo. Skambant Tėvynės meilę žadinančioms dainoms minia pamažu ėmė linguoti. Stovėjau susikibusi su viena sese ir paklausiau: „O kas, jeigu tai būtų dabar? Ar stovėtume čia, ar dalyvautume dainuojančioj revoliucijoj?“ Norėtųsi sakyti taip taip taip, tačiau kiek mūsų iš tikrųjų ten eitų? Pasirodo, ne man vienai panašūs klausimai sukasi galvoj. Perskaičiusi sesės Jorės šventinius pamąstymus supratau, kad tai gali būti mūsų kartos klausimas. Mūsų, tų, kurie prieš 22 metus dar tik pradėjome vaikščioti, užduotis – domėtis tuo, suprasti, dvasioje išgyventi, vertinti ir perduoti jaunesniesiems.

 

 

Tą patį vakarą apžiūrėjau ir fotografijų parodą Seime. Įdomu, nes kiekvienais metais vis naujų vaizdų, atkeliaujančių iš archyvų, galima ten pamatyti. Jaunas vyras, stovintis tiesiai prieš tanko vamzdį. Minios žmonių ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose. Jaunimas prie barikadų. Ir štai – jau beveik priešpaskutinė nuotrauka, prie kurios atslenkam su lėtai judančiu žmonių srautu. Sustoju. Ir suklustu: maždaug keturiasdešimtmetis vyras rodo save toje nuotraukoje. Rodo keturiems savo vaikams. Maždaug vienuolikos metų vaikas dar pasitikslina: „Tėti, o kur tas tavo draugas?“. Vyras sako: „Vaikai, čia mes dvidešimtdvejais metais jaunesni.“. Ir tada švelniai perbraukia vienam iš įsistebeilijusių vaikų per plaukus. Sunku nesureaguoti. Jautri akimirka. Ir tada neištveriu nepaklaususi, kaip žmogus jaučiasi save matydamas toje nuotraukoje? Žinoma, tai savyje talpino ir klausimą apie laisvę, apie suvokimą, jog jis buvo ir yra to dalimi, apie tai, jog kaip tik dabar istoriją liudija savo vaikams... Tyla. Pagalvojau, kad galėjau suerzinti. Po kelių sekundžių jis atsisuko ir pilnomis ašarų akimis pasakė: „Žinokit, nežinau, ką atsakyti“. To pakako. Svarbu ne žodžiai, o jausmai. Svarbu ne tik žodžiai, o veiksmai.

 

Baisu, kad mūsų istorijos minėjimas netaptų inercija. Reikia prisiminti, domėtis ir reaguoti gyvai, branginti ir vertinti, mokytis gyventi su laisvės teikiamomis galimybėmis ir atsakomybe. Ir mokyti tai daryti tuos, kurie ateis paminėti Laisvės gynėjų dienos kitais, kitais ir dar kitais metais. Ir tada, kai mes jau nebeateisime.

 

 

s. Birutė