Apie „gelbstinčias“ idėjas

Simona Klumbytė | 2013-01-14

Būna, jaunieji „verslininkai“ slepia savo verslo idėjas. Esą kas nors iškart idėją „pavogs“. Taip ir įsivaizduoju, kad kitą dieną jau užtinkam visose Maximose naują produktą. Arba pakeliam akis ir pamatom šviežiai išrastų paslaugų biuro iškabą.

Labiau patyrę veikėjai tik pasijuokia iš tokio naivaus slapukavimo – nuo idėjos iki jos realizavimo yra ilgas kelias kruopštaus, nuoširdaus, nuobodaus darbo, kuriame teks nagrinėti ir rengti dokumentus, įveikinėti biurokratines kliūtis, gauti krūvas pažymėjimų ir pažymų, įveikti aplinkinių abejingumą ar skepticizmą ir t.t. ir pan.

Skautams šitas idėjų slapukavimas nebūdingas. Priešingai, dirbdama Pirmijoje iš įvairių žmonių – skautų ir ne tik – kartais gaudavau patarimų ir pasiūlymų, kuries tikrai va dabar paims ir pakeis viską. Išgelbės. Atstatys iš naujo. Genialios idėjos. Proveržį padarysiantys sprendimai. Dalis jų buvo... įdomūs. Buvo ir tokių, kurie tikrai galėtų pagerinti veiklą skautijoje (šiek tiek, ne revoliucingai). Nemaža dalis buvo naivūs (labiau mėgstu juos įvardinti anglišku žodžiu deluded, deja, nežinau taiklaus lietuviško atitikmens). Pastaruoju atveju tik dėbteldavau į pašnekovą pro arbatos puodelio viršų – „išsikalbėk, išsikalbėk“.

Neįkyrūs patarimai ir idėjos pamatuotais kiekiais yra naudingas dalykas. Duoda peno diskusijai ir asmeniniams pasvarstymams. Bet užpulta revoliucijų siūlytojų svajodavau, kad prie manęs tiesiog prieitų skautas ir pasakytų – turiu idėją, kuri gali šį tą pakeisti, ir noriu ją įgyvendinti. Prisiimu atsakomybę už idėjos plėtojimą ir įgyvendinimą, esu pasirengęs atlikti visus darbus, susijusius su jos sėkmingu realizavimu – kokie tie darbai bebūtų, įdomūs ar nelabai. Na, dar tepasako - man gali prireikti/ prireiks pagalbos tai padaryti.

Vien gerų idėjų neužtenka, reikia ir darbščių rankų, kurios tai padarytų. Kokie 90 proc. išgirstų idėjų – tiek kvailų, tiek protingų iš tikro jau buvo nebe naujos – arba buvo pačiai kilusios, arba prieš tai mano kailyje buvusiųjų man persakytos. Tų idėjų likimas įvairus – nuo išbrokuotų, „nudususių“ iki jau seniai įgyvendinamų, tik siūlytojo nepastebėtų. Dalis laikomų lentynoje „būtų nuostabu įgyvendinti, jei atsirastų, kas tai padaro“. 

Iš tikro jokie stebuklai Pirmijoje (kaip ir bet kur kitur skautijoje) nedaromi ir daug labiau nei revoliucingų pasiūlymų reikia padirbėti pasirengusių savanorių. Prisiimti atsakomybę už savo idėją ir sugebėti įgyvendinti ją iki galo – tai yra didžiausias iššūkis. Tai ir yra dalykas, kuris susidūrus su jaunuoju „verslininku“–slapuku patyrusiam verslininkui leidžia atlaidžiai nusišypsoti į ūsą.

 

Psktn., vyr. sk., fil. Simona Klumbytė

Simona Klumbytė | 2013-01-14