Šventinis pamąstymas

Jorė A. | 2013-01-13

 

Šeštadienį buvome Nepriklausomybės aikštėje prie laužų – kaip ir kasmet. Kai koks nors veiksmas/renginys tampa tradicija, stengiesi susimąstyti, kodėl tai darai. Pliuso užsidėjimui ties Tėvynės meilės punktu? Susitikimui su vis rečiau matomais broliais ir sesėmis? Dėl vakarėlio, kuris bus paskui? Kad tarp žmonių minios būtų bent keli skautiški veidai?

Tiesą sakant, turbūt atsakymui tinka visi variantai. Bet tokių klausimų uždavimas sau leidžia prisikasti prie esmės ir iš tiesų susimąstyti, ką tau reiškia sausio 13-oji. Kitu atveju liktų tik daug pakilių kalbų, kasmet identiškai besikartojančių ceremonijų ir graudžių tremtinių choro dainų.

Galima retoriškai klausti – o kas, jeigu panašiai atsitiktų rytoj? Eitum, ar liktum namie, nes reikia susitvarkyt kambarį? Tokiais klausimais kasmet mirga antraštės ir priklausomai, nuo to, kam stengiamasi įtikti, atsakoma arba „laisvė gyva mūsų širdyse“ arba „jaunimas nebe toks, visi greičiau emigruotų nei eitų saugot Seimo nuo tankų“.  Tiek manipuliuoti istorija, tiek kartoti išmoktas patriotiškumo mantras nėra sunku. Ir tai sukuria puikų foną leidžiantį pabėgti nuo įsivertinimo, kiek šiandien, be jokių išorinių grėsmių, niekieno neverčiamas prisidedi prie geresnės Lietuvos.

Šiąnakt su vienu broliu šnekėjomės – kiek sausio 13-oji yra liūdna sukaktis, o kiek džiaugsmo šventė? Juk iš visų įmanomų scenarijų, šis tikrai buvo mažiausiai realus ir bent kiek esu domėjusis, mažai kas tikėjosi geros baigties. Turbūt labiau tiesiog nebuvo ką prarasti. Sausio 13-osios aukos yra vertos didelės pagarbos ir atminimo, dėl to neturi būti kalbų. Bet iš tiesų, juk, visi tie žmonės budėję sausio 13-osios naktį sukūrė didelę dovaną sau ir mums. Kokiu grinču turi būti, kad liūdėtum gavęs dovaną? Vien iš padorumo derėtų džiaugtis, dėkoti ir branginti.

Kai apsidairau aplink, matau augančią Lietuvą, kuriai laisvė nėra abstrakcija, kurios ir nori, ir bijai. Gal ne visada sekasi, bet mes tikrai mokomės ja naudotis ir pasitelkti kuriant gražesnę Lietuvą. Ir laisvės teikiamoms galimybėms iš paskos einančios pareigos ir atsakomybės tampa vis natūralesne gyvenimo dalimi. Vakar stovint prie Seimo vieną akimirką net pasidarė baisu pagalvojus, kad jau nuo mūsų, ne nuo ko nors kito priklauso kiek kitais metais ar po 10 ten susirinks žmonių, kiek susirinks skautų. Kiek paraginsime vieni kitus ir kiek užsiauginsime pamainos, kuriai sausio 13-toji nebus tik minėjimas, kuriame visi paliūdi, sušąla ir tada eina arbatos. Ir čia jau yra šių dienų iššūkis, neužteks pasakyti „nes taip darom visada“.

Nors dažnai sakau „viskas bus blogai“, šiandien liežuvis nesiverčia sakyt kitaip nei „viskas bus gerai“. Nepalikim dovanos dulkėt lentynoj.

s. Jorė

P.S. Pavargusio Mamontovo "Laužo šviesa" vakar labai tiko (ir termosas arbatos - čia buvo akcentas, dėl kurio vertėjo ateit :), bet man kita daina šiandien tinka:

Jorė A. | 2013-01-13