Antanas Saulaitis, SJ. Ateitininkai ir skautai stovyklauja

Lietuvos skautija | 2012-11-01

    Po dvidešimties skautų stovyklų ir vadovo pareigų skautų stovyklose per dešimtį metų, niekad su ateitininkais neveikus, pagaliau šią vasarą man susidarė sąlygos pirmą kartą gyvenime dalyvauti ir vadovauti ateitininkų stovyklose. Vien tik “Ateitininkų ideologiją” ir “Ateitininkų vadovą” perskaičius negali susidaryti ateitininkų stovyklos tikslų ir praktikos vaizdo. Į stovyklas Dainavoje (JAV) ir Wasagoje (Kanadoje) atvykęs, nežinojau, kas vyksta ir ko tikimasi. Nujausdamas vienų ir kitų jautrumą, stengies išvengti sau taip gerai žinomų “skautiškų” dalykų, ir tuo pačiu metu visomis jėgomis prisidėti prie ateitininkų stovyklos. Daug padėjo atsiminti aštuonias berniukų stovyklas Kennebunkporte ir šį tą iš mergaičių stovyklų Putname ir Dainavoje. Nors tarp šių dviejų pagrindinių lietuvių jaunimo organizacijų visuomet vyksta sveikos varžybos, atrodė, kad nė stovyklautojai, nė jų vadovai nenešioja su savim iš Lietuvos atsivežto (ir kai kada svetur persodinto) raugo: jų pažiūros nuskaidrintos svarbiausiu rūpesčiu ir domėsiu — kad jaunimas organizacijose dalyvautų ir nepražūtų. Asmeniui, dėvinčiam ir skautininko, ir dvasiškio, ir žmogaus uniformą pagal reikalą, prie abiejų stovyklų rūšių prisidėti nebuvo sunku. Yra jaučiamas tarp vadovų reikalas pasidalinti patyrimu, vadovais, programomis, ypatingai, kai lietuvių jaunimo stovyklų svarba kasmet didėja. Norėtųsi tad palyginti skautų ir ateitininkų vasaros stovyklas: vadovus, tvarką, religingumą, programą, lietuviškumą ir kitus klausimus.

VADOVAI

    Pirmasis netikrumas atvykus į ateitininkų stovyklą yra: ką aš, kaipo vadovybės narys, turiu daryti? Kokios yra įvairių vadovų pareigos? Sociologiniai tarus, kokia rolė ir koks statusas? Skautuose į stovyklą atvyksta jau įprasta hierarchija, neretai tie patys ištisus metus vadovavę asmenys — tam tikra prityrimo ir pareigų tvarka; ir stovykloje pareigomis pasiskirstyti lengva: kiekvienas vadovas žino savo vyresniškumą ir pareigas pagal laipsnį. Matosi kiekvieno patyrimas, specialybė; žinai savo pareigų tikslą ir ribas. Nereikia stovykloje dieną, dvi laukti, kol vadovavimo praktinė struktūra išaiškėja. Ir stovyklautojai skautai prie tokios vadovybės pripratę.

    Ateitininkų stovykloje kiek sunkiau. Stovyklų vadovai nėra tie patys, kurie vadovauja vienetui — kuopai namie, nėra vadovavimo žodyno - terminų, nėra išorinių žymių — uniformos. Stovyklautojai ir vadovai pradeda stovyklą socialiniam mišiny, kol įtaka ir veiklumas išryškina pareigas. Svarbiausia, vadovas nestovi ant tvirtų socialinių kojų — jam nėra aiški jo padėtis vadovybės rėmuose, nėra taip saugu, (ar “prieš” ar “su” stovyklautojais) ypatingai pirmą kartą stovykloje vadovaujančiam. Ir nors kai kurie neskautai pasijuokia iš trumpų kelnių ir uniformos ženklų, Wasagoje, pavyzdžiui, visi ateitininkų stovyklos vadovai, kaipo ženklą, nešiojo baltą virvutę su švilpuku apie kaklą, net išvykoje i Midlando šventovę ar Šekspyro dramą Stratforde. Dainavoje visi (pusiau juokais) dėvėjome šiaudines kepures. Išorinis ženklas, vadovybės simbolis, užtikrina vadovo saugią padėtį.

    Skautų skilčių sistema su patyrimo ir vyresniškumo laipsniais taip pat yra natūralus būdas vadovams auginti: pirma — paskiltininkis, tada — skiltininkas, draugininkas ir t. t. Sumanesni ar gabesni pamažu kyla aukštyn. Tokios aiškios tvarkos pareigoms paveldėti pas ateitininkus nėra. Todėl kasmet stovyklai tenka stengtis kviesti tuos pačius vadovus ir jiems padėti bręsti. Nereikėtų susidaryti įspūdžio, kad vieno ar kito sąjūdžio vadovai geresni už kitus. Dainavos šešiolika ir Wasagos dvidešimt vadovų, dauguma jaunų, labai gražiai ir su užsidegimu pravedė stovyklas. Netrūksta nei energijos, nei sumanumo skautų vadovams. Kas nulems abiejų sąjūdžių stovyklų ateitį, paaiškės vėliau.

TVARKA

    Kas su jaunesniaisiais veikia, žino, kad negalima su 100 ar 150 vaikų mase tiesiogiai dirbti. Reikia stovykloje būrelių. Kitaip vadovai turi rūpintis kiekvienu stovyklautoju atskirai. Užtat mergaičių ir berniukų stovyklose yra būreliai, kurių seniūnai - vadovai turi aiškias pareigas, o būrelio nariai atsako viens už kitą. Sveika varžybinė dvasia padeda užlaikyti švarą ir tvarką, gražiai suskirsto vakarų programos dalykus. Organizacija, kuri turi šiuos mažus būrelius—skiltis ištisus metus, stovykloje nepradeda iš nieko ar tik nuo praeitos stovyklos pasilikusių atsiminimų. Ko daugiau stovyklautojai turi pareigų ir atsakomybės, tuo lengviau vadovams tvarkytis ir stovyklautojams auklėtis. Todėl pvz. Dainavoje vyresniųjų moksleivių stovykloje stengtasi su būrelių vadovais posėdžiauti kasdien ir prašyti jų pagalbos programos ir tvarkos reikalu.

    Nemanau, kad yra skirtumo švaros ar tvarkos atžvilgiu — visi vaikai mėto popierius ir šiukšles (neretai išmokę iš savo artimųjų), bet nerangiai jas surenka, nebent varžybų paskatinti. Skautai pripratę prie rikiuotės ir sutartinių ženklų, todėl nėra to ilgo tarpo tarp signalo ir rikiuotės; jiems įprastinė rikiuotė nėra tokia įkyri. Prityrę stovyklų vadovai supranta rikiuotės ir kitų ženklų psichologinę reikšmę, pvz. kad tylus rankų signalas iššaukia vaiko dėmesį iš vidaus daug sėkmingiau, negu septyni pakartotini švilpukai per pietus tylos maldai. Kartais ateitininkų stovykloje daugiau rūpintasi sveikatingumu ir tvarka negu tradiciniai tuo rūpinamasi skautų stovyklose (pvz. dėl rūkymo, lankymosi berniukų - mergaičių rajonuose, radijo).

RELIGINGUMAS

    Šias eilutes rašantį ir ateitininkus tik iš knygų Ir spaudos pažįstantį nustebino faktas, kad ateitininkų stovykloje religingumas atrodė toks pat, kaip skautų stovyklose. Per lengvai užmiršau, kad visada žmonėse yra tarpas tarp idealo (“Dievui, Tėvynei, Artimui” ar “Visa atnaujinti Kristuje”) ir praktikos. Iš tikrųjų, abiejų sąjūdžių stovyklose bevelk visada yra kasdieninės Mišios, tik dalis vaikų ir vadovų priima šv. Komuniją, visi kalba ryto ir vakaro maldas, prie stalo, skautai dar prie vėliavos, visi vakare gieda “Marija, Marija” ir vakarinę programą užbaigia malda ar giesme. Prieš tai, kai religinis atnaujinimas pasieks lietuvius, reikės, kad jaunimas ir jų vadovai tikėtų sakramentiniu atnaujinimu, iš kurių visuotinis atnaujinimas plaukia. Skautai paprastai turi susikaupimo dieną stovykloje, kada būna religiniai pašnekesiai ir diskusijos.

    Anksčiau maniau ir dabar tebemanau, kad ateitininkų stovykloje turėtų būti daugiau religinių diskusijų, daugiau dėmesio liturgijai ir į liturgiją panašioms pamaldoms, daugiau religinių darbelių, kadangi ir lietuviškumas neš pelno tik tvirtose religingose asmenybėse t. y. tose, kurios įvairias savo pareigas ir privilegijas rimtai įgyvendina.

    Pas skautus religingumas kitiems paprastai būna įtartinas, jo nepakanka: skautai vaizduojami tuo viduriu tarp gerų katalikų ir bedievių, savotiški indiferentai. Bet su skautų ideologija, santvarka bei dvasia susipažinusieji supranta, kad skautų tikslas yra pilnutinė sąmoninga asmenybė — geras tautietis - pilietis, paremtas tikėjimu Dievu ir religine praktika (to reikalaujama įstojant) ir tarnyba žmonėms — savo broliams, to paties Tėvo vaikams, kad žemėje būtų taika. Nors bendrai skautų siekimai nėra specialiai katalikiški, jie giliai krikščioniški. Užsiėmimai gamtoje nėra vien tik užsiėmimai, bet sąmoningas netiesiogis skiepijimas gamtos bei žmogaus grožio ir vertės, kuri atspindi Kūrėjo ranką ir meilę. Malda, Mišios ir artimui pagalba gamtoje sugrąžina kūriniją į jos pradinį stovį su Kristumi, jos galva.

    Ateitininkų vadovai, manau, galėtų giliau įsisąmoninti ne tiek vadovavimo sociologiją, kiek krikščioniškosios bendruomenės sąvoką, apie kurią suktųsi visos stovyklos pastangos. Viena, kad vadovų sugyvenimas ir bendradarbiavimas nėra tik sociologinė ar psichologinė tikrovė techniškiems stovyklos darbams atlikti, bet tikrovė, turinti gilios teologinės reikšmės. Susibūrusių vadovų tarpe esanti krikščioniška meilė ir tikėjimas perduoda ne tik nuotaiką, bet ir (sakramentinės) malonės gyvą dvasią visiems stovyklautojams, ir Kristus, gyvenąs stovyklautojuose ir su stovyklautojais, priartina ir vadovus. Vadovai yra krikščioniškos dvasios mielės — jiems duota malonė vadovauti, pravesti, būti tėvų vietoje, būti pavyzdžiu, iššaukti - iškviesti ryžtingą dvasiškumą bei lietuviškumą ne savo naudai ar garbei, bet tikinčiųjų bendruomenės gerovei. Vadovų aukščiausiasis tikslas turėtų būti įsąmoninti stovyklautojuose bendruomenini jausmą, kad vienas už kitą yra atsakingas ne tiek kaipo hierarchinės struktūros, kiek kaipo krikščioniškosios šeimos narys — per užsiėmimus, tvarkantis, būrelių pasirodymais ir pan. Stovyklautojams turi būti aiškesnės jų gerų darbų ir pastangų, o taip pat klaidų bendruomeninės pasekmės (sakramentinis atnaujinimas yra bendruomeninis atgimimas). Manau taip pat, kad vietoj vien tik kavos ar arbatos vaikams sugulus, ateitininkų stovyklos vadovai ramiai galėtų subuvimą dar papildyti, pašvęsdami keletą minučių bendruomeninei maldai gal su Šv. Rašto ištraukomis ir psalmėmis, nes jų pareigos ir pašaukimas vadovauti yra galų gale sakramentinis, išplaukia iš kiekvieno pašaukimo būti ar-338 ti Dievo krikštu, sutvirtinimu, atgaila, švč. Sakramentu, taip pat moteryste ir kunigyste.

PROGRAMA

    Aiškiausi skirtumai programoje. Pas skautus vyrauja visa, kas žmogų išmoko savarankiškai gamtoje ir gyvenime manytis: gamtamokslis, pionerija, pirmoji pagalba, nagingumas, stovyklų menas. Ne tiek aiškinama, kiek praktiškai užsiimama pašnekesiais ir žaidimais. Toks praktiškas turinys ir metodas prieinamas 7-14 metų vaikui, kuris ligi 12-14 metų abstrakčių sąvokų neturi. Stovyklavimas yra integrali skautybės auklėjimo ir auklėjimosi dalis. Pas ateitininkus stovyklavimas, prasidėjęs po antrojo karo, yra maloni aplinka, reta proga susiburti, kurioje galima susigyventi ir išmokti užsiėmimų. Trumpai, gali būti geras ateitininkas niekad nestovyklavęs, bet skauto be stovyklos neįsivaizduojame.

    Kokiomis priemonėmis skautai ir ateitininkai jaunimą pritraukia prie sąjūdžių ideologijos? Skautai — netiesiogiai per konkrečius užsiėmimus (jauniesiems ligi maždaug 14); ateitininkai — tiesiogiai per idėjas. Laikyčiau antrąjį metodą suaugusiųjų metodu, kilniu, bet pedagoginiai stovyklaujančiam jaunimui nevisai stipriu. Užtat, atrodo, ateitininkų stovyklose paskutiniu metu daugiau susirūpinta sportu — pritraukti jaunimą sportu kuopose ir stovykloje, o paskui kartu skiepyti ir ideologiją. Dainavoje turėjome taip pat rankdarbių, molio, piešimo ir pan., kaip daroma bet kokioje jaunimo stovykloje (todėl nereikėtų sakyti, kad pasisavinta skautų metodo kaipo tokio). Wasagoje labai gražiai praėjo trumpi, tik apie 20 min. užtrukę, rytmetiniai pašnekesiai įvairiais klausimais, po to 20-30 min. diskusijos būreliais po 10-12, po to būrelių pranešimai visiems. Kažin ar kur kitoje lietuvių jaunimo stovykloje toks gerai pavykęs metodas buvo sugalvotas ir išbandytas? (Red. pastaba: turimomis žiniomis, labai sėkmingos buvo diskusijos šiemetinėje moksleivių ateitininkų stovykloje Kennebunkporte). Pas skautus paprastai daug paskaitų nebūna (nebent vadovai apsileidę). Tačiau atsižvelgiant į diskusijų pasisekimą Wasagoje tokio pat amžiaus jaunimo stovykloje, būtų labai naudinga įvesti daugiau diskusijų ir skautų stovyklose, nes jos lygiai taip pat gražiai pasisekė, pavyzdžiui, Romuvoje skautų vadovų stovykloje. Pas skautus visame pasaulyje sportas nėra puoselėjamas nei iš tradicijos, nei dėl kokio tikslo.

    Programų ruošime keltinas formalizmo klausimas. Pas skautus, galima sakyti, kasdieninių laužų šabloniškas formalizmas toli nustūmė tikrą laužų tikslą ir pasekmes jauno stovyklautojo auklėjime. Todėl dėl vakarų programų skautai galėtų daug pasimokyti iš ateitininkų, nes šie nėra ribojami nevisai pasisekusių tradicijų. Mūsų skautai neretai ribojasi prie laužo cirkiniais pasirodymais apie kirpyklą ir pan., kurie neturi jokios svarios minties. Užmirštas laužas, kaipo ramus smagios stovyklaujančios šeimos pergyvenimas besiruošiant nakčiai po dienos įvairenybių, ypatingai kai stovyklaujama labai didelėse bendrose stovyklose. Dainavoje ateitininkų stovykloje literatūros vakarai buvo labai gražiai parengti.

    Programos iš tikrųjų visų gan lanksčios, nežiūrint, kiek iš anksto planuota (arba neplanuota.) Abiejų rūšių stovyklos, atrodo, bendrėja: tiek aplinkybių, tiek neišplėstų horizontų verčiami, vietoj mažų savarankiškų skautų stovyklų pamėgome ko didesnes, kas įspūdinga ir “gražu”. Pas skautus prarandama skilčių sistemos dvasia, gamtoje smarkių užsiėmimų - nuotykių; apsiribojama bendrais laužais ir šokiais; ateitininkai gi stovykloje turi būrelius, išvysto laužų meną, domisi gamta ir pan. Būtų, manau, visai įmanoma visoms stovykloms atsiekti bendrų stovyklavimo kaipo tokio tikslų, su ypatingais kiekvieno sąjūdžio metodais ir įžvalgomis, be ypatingo reikalo skirtis tik vardu.

LIETUVIŠKUMAS

    Nei vienas nei kitas sąjūdis neturi ypatingų skirtingų ar tobulesnių priemonių lietuviškumui sukurti. Tur būt, tiek pat išgirsime lietuviškai kalbant visur, išskyrus jeigu atsitiktinai būrelių varžybos ar kitkas paskatintų stovyklautojus ar keli užsispyrę stovyklautojai trauktų smagiau nusiteikusius nuo lietuvių kalbos savo tarpe. Sėkmingos vakarų programos, tautiniais motyvais darbeliai, tautiniai šokiai, pašnekesiai, diskusijos pareina nuo atskirų vadovų gabumų ir ryžto.

SUNKUMAI

    Visi kartu panašiai vargstame ir kovojame su panašiais smulkiais ir reikšmingesniais trūkumais: vadovų trūkumu, viršininkavimu vietoj vadovavimo, nepilnu planu iš anksto, netikėtu lietumi, neišnaudotu laisvalaikiu, neparuošta vakaro programa; taip pat su mergaičių - berniukų santykiais: ar kartu ar atskirai valgyti, maudytis, vakarinėse programose dalyvauti. Manoma, kad vienas svarbių stovyklos tikslų yra susipažinti, bet kolkas neišrastas būdas pakankamai teigiamai į mergaičių - berniukų santykius žvelgti — duoti maloniai bendrauti be tuoj įtariamų “poravimųsi”, be naktinių slampinėjimų, be tvarką ardančių šnabždėjimų vakarinės programos metu, be paskutiniosios nakties triukšmo daugelyje stovyklų (kuri paskutinė naktis gal dėl vadovų neapdairumo jau beveik visur neatitinka sveiko stovyklavimo tvarkai — o ką dar kalbėti apie skautiškumą ar bendruomeninę dvasią?).

    Iki tobulumo visur toli. Belieka tik iš dabartinių stovyklavimo sunkumų padaryti pereinamą laikotarpį į geresnį stovyklavimą. Trumpai pasakius, ar pas skautus dvasia pajėgia nugalėti formalizmą (rikiuotėje, programoje, uniformose, vadovavime) ir ar pas ateitininkus dvasia gali truputėlį daugiau įsikūnyti sumaniai pritaikytais metodais. Todėl, manau, bendradarbiavimas tarp abiejų rūšių stovyklų (ir visų kitų stovyklų) vadovų yra būtinas, kad lietuvių jaunimo stovyklos tinkamai prisidėtų lietuvybei ne tik išlaikyti, bet ir kurti.

    Tautinėje srityje bendradarbiauti būtina, pasidalinti mintimis apie lietuvių kalbą, laisvės kovotojų vakarus, darbelius ir pan.

    Pirmoje vietoje stovyklos turėtų atsiekti stovyklų tikslus šiais moderniais laikais. Stovykloje jauni žmonės turėtų turėti progos išmokti būti ramūs (gamta, tyla be radijo ir televizijos, be automobilių), džiaugsmingi (nuotykiai, užimti patys save be didmiesčių žiūroviškumo), draugiški bendruomenine dvasia (būreliai, stovyklos programa), sveiki (žaidimai, sportas, oras). Be šio stovykliško pagrindo bet kokia lituanistinė programa stovykloje beprasmė ir be pasekmių. Taip pat ir su religiniais siekimais, su skautų ideologija ir panašiai.

BENDROS PASTANGOS

    Jau minėta, kad būtina sužinoti, pasidalinti įspūdžiais, medžiaga, užsidegimu vadovų tarpe — ne tik atsitiktinai, bet pastoviai.

    Vienas jau siūlytas, bet neįvykdytas būdas būtų lyg lietuviškoji taikos tarnyba (peace corps): jaunų vadovų būreliai — muziko, šokių mokytojo, sporto ir žaidimų vadovo, vandens sargo, lituanistinių dalykų ir vakarų programos vedėjo — kurie už menką atlyginimą visą vasarą praleistų įvairiose stovyklose. Studentams lengviau vieną vasarą visai paaukoti, negu iš vasaros darbo keliom savaitėm atsitraukti.

    Antras būdas būtų lietuvių stovyklų metraštis su visų stovyklų statistika, trumpais aprašymėliais, įvairių vadovų rašinėliais rūpimaisiais klausimais, lituanistinių ir kitų programų rėmais.

    Trečiasis būtų metinis buvusiųjų ir busimųjų vadovų pasitarimas įvertinti pereitų metų stovyklas, pasidalinti sumanymais.

    Ar pasiseks stovyklų vadovams tiek susiorganizuoti, sunku pasakyti. Dažnai mūsų visuomenėje būna planų ir daug aprašymų spaudoje, bet mažai darbo. Daug pareis nuo to, kaip stovyklų vadovų tarpe per ištisus metus išsilaikys stovykloje išaugusi bendruomeninės atsakomybės ir bendruomeninio džiaugsmo dvasia. Šie 1966 — jaunimo metai yra pats laikas visuomenei šiuo klausimu susirūpinti ir tą rūpestį privesti prie realių pasekmių.

 

Pirmą kartą straipsnis publikuotas leidinyje "Laiškai lietuviams", 1965 m. lapkritis (http://www.laiskailietuviams.lt/index.php/1965m-10-lapkritis/2231-ateitininkai-ir-skautai-stovyklauja)

Lietuvos skautija | 2012-11-01