Tarp nemokančių ir nenorinčių (Skautatinklio naujienos, spalio 29 d.)

Jorė A. | 2012-10-29

 

2010 metai buvo seniai ir per tuos metus labai susenau. Išmokau užsimerkti, nepasakyti, apsimest, kad nerūpi, nenueit ir nepadaryt ir, kas liūdniausia, dėl viso to jaustis labai maloniai ir patogiai. Tiesą sakant, man net nelabai liūdna, nes per beveik tris metus susikaupęs cinizmas išmokė, kad gerumas ne valiuta, niekur su juo toli nenueisi. That‘s life, - padainuotų Sinatra.

Susenimo, pasibaigusių rinkimų ir skautatinklio mėnesio iššūkio proga pirmadienio naujienose kartoju 2010 m. Skautų Aido pavasario numeryje publikuotą savo straipsnį „Tarp nenorinčių ir nemokančių“. Gal tas jaunatviškas entuziazmas ir nuoširdumas į gerą buvo. 

--

Neplanavau rašyti dar vieno straipsnio „Skautų aidui“, tuo labiau – apie prieš pat numerio pasirodymą įvykusį suvažiavimą. Vis dėl to pokalbis su vienu broliu paskatino pasidalinti savo minti-mis, kilusiomis po šio renginio. Juk pati redakcijos skiltyje parašiau, kad smagiausia yra dalintis.

Viename 2009 metais atliktame tyrime su teiginiu „jaučiu, kad galiu daryti poveikį visuomenės gyvenimui“ nesutiko net 80 % apklaustųjų. 77 % jų atsakė, kad „eilinis pilietis negali turėti įtakos valdžios sprendimams“. Jau kurį laiką vis prisimenu šiuos skaičius ir bandau spėlioti – o kaip gi su Lietuvos skautijos vadovais?

Suvažiavime padarėme eksperimentą ir į anketą įtraukėme panašų klausimą. Duomenų dar neapibendrinome, bet bus labai įdomu pasižiūrėti, koks procentas vadovų mano, kad  jų nuomonė daro įtaką organizacijoje priimamiems sprendimams. Kol kas mano galvoje sukasi  žmonių, nedalyvavusių suvažiavime, pasakymai, kad „mano nuomonė vis tiek nieko nekeistų“. Pasiklausiusi tokių replikų ėmiau vesti paraleles tarp savo patirčių, suvokimo apie sprendimų priėmimą, demokratiją ir to, kas vyksta aplink mane.

Ant pirštų suskaičiavau, kad šis suvažiavimas mano jaunai galvelei buvo jau šeštasis. Prisimenu pirmajame labiausiai stengėmės neužmigti ir balsuodavome taip, kaip prieš mus sėdėjęs br. Antanas. Ką daugiau daryti, kai praklausai balsavimo formuluotę, o net ir išgirdusi nelabai ką supranti? Antrajame didžiausias iššūkis buvo atsistoti ir užduoti klausimą kandidatui į Tarybą. Aišku, kad ne savo sugalvotą – iš nugaros kažkieno pakuždėtą.

Metams bėgant pamažu ėmė aiškėti procedūros, jų tvarka ir reikšmė. Formavosi ir supratimas apie suvažiavime priimamus sprendimus. Nebereikėjo žiūrėti, kaip balsuoja kažkas kitas, nes pakako žinių savos nuomonės susidarymui.

Galvoju, kas būtų buvę, jei sudalyvavusi  pirmajame suvažiavime būčiau numojusi ranka – nieko nesuprantu, neįdomu, niekam nerūpi, ką aš galvoju. Demokratijos reikia mokytis. Neišeina nepakarpius ausimis iškart viską imti ir suprasti. Neišeina nenusižiovavus suprasti, kas rašoma mūsų veiklą reglamentuojančiuose (šito žodžio išmokimui irgi reikia laiko!) įstatuose ir nuostatuose. Taip pat netikiu, kad galima iškart pradėti šnekėti rimtai ir protingai – būtina daugybę kartų pasakyti nesąmonę, kad šimtas pirmą kartą pagaliau pataikytum į temą.

Šitos mintys tinka ne tik suvažiavimui. Mes nuolat dalyvaujame sprendimų priėmime – skiltyje, mokykloje, valstybėje. Paprasti žmonės sakytų: „Mano nuomonė vis tiek nieko nelems“, bet mes juk skautai. Negalime tapti pilnaverčiais visuomenės nariais (remiantis LS vizija, tokiais viliamės tapti  skautavimo dėka) nemokėdami jais būti. Negalime ir vykdyti savo įžodžio, nesistengdami išmokti.

Mokytis dalyvavimo nėra lengva. Aktyvi  pozicija neleidžia pasislėpti pilkoje masėje, sunkoka nepasiduoti pasyvumui. Blogiausia, kad pasirinkęs aktyvų dalyvavimą prarandi galimybę dėl priimtų sprendimų kaltinti kitus. Bet nuo kada skautas slepiasi pilkoje masėje ir vengia sunkumų?

Po šio suvažiavimo keliavau namo jau sąmoningai suvokdama, kad turiu dar labai daug ko išmokti. Ir ne tik pačiai mokytis, bet ir kitus skatinti tai daryti. Laiku išsakyti savo nuomonę, nes po to gali būti per vėlu. Neprarasti budrumo galvojant, kad bus, kas pastebės, įsiskaitys ir pagalvos už tave. Bandyti išgirsti net ir labai kitokią nuomonę – juk ir joje gali būti teisybės. Taigi, erdvės tobulėjimui užtenka.

Šiemet mūsų suvažiavimas buvo kaip niekad ramus ir net apatiškas. Nežinau, ar todėl, kad nemokėjom, ar todėl, kad nenorėjom. Gal vieni nemokėjo, kiti nenorėjo, o viduriuke liko tik vienas kitas vadovas. Kuo gausesnį „viduriuką“ turėsime, tuo geresnius sprendimus priimsime. Nemokantys turės iš ko mokytis. O mokytis verta. Tokie įgūdžiai praverčia ne tik  skautuose.

einam mokytis,

s. Jorė

 

Jorė A. | 2012-10-29