Ar mes tikrai atviri visiems?

Mantas Sideravičius | 2012-10-01

Labai dažnai girdime, kad skautybė - labai tolerantiškas judėjimas. Prisijungti gali bet kas, nepriklausomai nei nuo tautybės, rasės, religijos, fizinės negalios, seksualinės orientacijos ir kitų bruožų, pagal kuriuos visuomenė yra linkus tam tikra prasme segmentuotis. Taigi dėka šio teiginio prieš kelias savaites  susimąsčiau, kaip turėtume savo organizacijoje į mūsų šeimą priimti kitataučius. Pabrėžiu organizacijos erdvę, kadangi pavyzdžių, kur Lietuvoje sėkmingai kuriasi ir veikia kitų tautybių, kaip antai lenkų ar rusų, vienetai, turime ne vieną.

„Brangindamas savo garbę, aš pasižadu stengtis tarnauti Dievui ir Tėvynei, padėti artimui“, o toliau jau daugiau ar mažiau pritaikytina pagal amžių ir patirtį. Taigi, viena iš įžodžio dalių yra Tėvynė. Organizacijos pavadinimas ją aiškiai ir tinkamai daugeliui atvejų įvardina. Situacijų, kai Lietuvos skautijos nariu tampa kitos tautybės/pilietybės žmogus, manau, su laiku rasis vis daugiau. Tai gali būti tiek studentas  mainų programos dalyvis, diplomatų vaikai, suaugę imigrantai ar jų vaikai. Faktas, kad jei žmogus Lietuvoje planuoja gyventi kokį pusmetį, gal metus, mes jį puikiai priimsim stovyklose ir grįžęs į savo šalį, jis, tikėtina, prisijungs prie judėjimo tenai. Tačiau kaip derėtų elgtis su žmogumi, kuris Lietuvoje planuoja praleisti ne vienus metus ar net išvis neplanuoja niekur judėti? Faktas, kad vienokio ar kitokio įžodžio duoti jis tiesiog negali, todėl kalbu apie įžodį nekonkretinant spalvos.

Lietuvos skautijos nuostatuose aiškiai pasakyta, kad įžodis duodamas prieš skautų vėliavą (kas tai bebūtų – WOSM, LS, bet kurio vėliavą turinčio LS vieneto vėliava), o jos neturint, prieš Lietuvos Valstybinę vėliavą. Kaip rašiau pradžioje, prisijungti prie mūsų gali bet kas, tereikia susimokėti nario mokestį (puiki proga priminti, kad taip, ir tau, jei dar nesusimokėjai), kas ir parodo narystę. Įsivaizduokime situaciją, kurioje tas bet kas yra vienas iš aukščiau paminėtų personažų – kitos šalies pilietis. Susimoka žmogus 30 ar 50 lietuviškų ir štai jis Lietuvos skautijos narys. Tačiau ką jam ir organizacijai (arba tiesiog „svečio“ vienetui) daryti, kad jis taptų skautu? Kiek mano pakankamai neilga skautavimo patirtis byloja, įžodžius visada duodame Lietuvos Valstybinei vėliavai ir pasižadame tarnauti jai (OK, mačiau ir kitokių situacijų, bet kadangi kalbu apie LS, tai palikime tą „visada“). Kyla dviprasmybė: Lietuvos vėliavai pasižadi tarnauti savo tėvynei. Galbūt viskas mums ir gerai, bet reikia gerai pagalvoti, kokius jausmus tai galėtų sukelti pilietiškam užsieniečiui ir kiek įžodis jam būtų svarbus. Gi įžodį duodame brangindami savo garbę, ir pirmiausia pasižadame sau. Trijų įžodžių tekstai yra viešai prieinami (nesuprantu tik, kodėl ne penki)  įžodžio davimo nuostatuose. Žiūrint tik į popierių, keisti irgi nieko negalime, nors pakankamai logiška būtų pakeisti Tėvynę į šalį (už apšvietą apie įžodžio davimą to my country esu dėkingas sesei Jorei). Vis tik tokiu atveju jis netektų daug prasmės.

Taigi, viską apibendrinant, mano dilema yra tokia:  faktas, kad precedentą turėsim (apie globalizaciją nesakiau, nes paprasčiausiai neturiu noro dar kažkur kišti šios temos). Ar tikrai sugebėtume priimti kitos šalies pilietį į šeimą? Kaip elgtumėmes su kitos šalies piliečiu, Lietuvos skautijoje norinčiu duoti įžodį. Kaip turėtume elgtis? Kad diskusija būtų įdomesnė, siūlau pabandyti pirmiausia pagalvoti atsakymų į tuos klausimus nekeičiant mūsų organizacijos nuostatų. Vis tik siūlymas – ne taisyklė, todėl laukiu įvairių nuomonių.

Br. Mantas

Mantas Sideravičius | 2012-10-01