Vieno bato istorija (pilna versija)

Jorė A. | 2012-09-14

Skirta artėjančiai Jubiliejinei stovyklai ir visiems jos belaukiantiems

Apie tą vasarą dar daugybę metų buvo pasakojama iš kartos į kartą... Miestų aikštėse, pamiškėse, bažnyčiose sutikti žmonės it kokį slaptažodį ištardavo kelis žodžius ir iškart iš eilinio nepažįstamojo tapdavo tais, su kuriais norėtum kalbėtis visą vakarą.

Daugelis tą 1933-iųjų metų vasarą Palangoje sutikusiųjų Įkūrėją, tada buvo dar labai maži. Tiek jie ir teprisimena, sako: „toks su ilgom kojinėmis, šortais ir didele skrybėle buvo...“. Bet praėjo jau beveik aštuoniasdešimt metų, o jie vis dar prisimena. Jei kada esi sutikęs tokį žmogų, ir tu turėjai išsižiojęs klausytis tų prisiminimų nuotrupų.

Sykį, bekeliaudama po Lietuvą, sutikau brolį, apie kurį buvau girdėjus tik iš pasakojimų. Žinojau, kad jis turėtų būti labai senas – vis dėl to, tą vasarą, kai BP lankėsi Palangoje, jis buvo ką tik tapęs skautu vyčiu. Kaip ten bebūtų, tik sutikusi jį atkreipiau dėmesį į akis. Jos buvo gyvybingos it šešiolikmečio jaunuolio, bet tuo pačiu kažkas jose rodė didelę patirtį, ramybę ir išmintį. Nejučia pagalvojau, kad taip su visais broliais vyčiais būna. Gal čia dar viena jų paslaptis?

Užsigalvojau ir visai neišgirdau istorijos pradžios...

***

...rikiuotė Palangoje buvo labai graži, bet ech, niekada neturėdavau kantrybės tokiems paradams. Mes visi taip, visa skiltis. Žygiuoti mokėjom puikiai, mus visada parinkdavo kaip pavyzdinius, bet tos didelės rikiuotės.. Pati žinai.

Šiaip ar taip, tuoj po jos grįžom prie savo darbų. Dar ankstyvą pavasarį nusipaišėme, kaip turės atrodyti mūsų pastovyklė. Turėjom svajonę visą stovyklą pragyventi, lyg kokie oro skautai, šiek tiek pakilę virš žemės. Dar dabar prieš akis matau tą vaizdą: vietoje pastovyklės vartų – kopėčios, ir viskas, nuo laužo iki palapinių kabo ore. Tada mūsų galvos buvo pilnos visokiausių vėjų: vieną dieną buvom prerijų indėnai, kitą – išradėjai, o trečią jau planuodavom, kaip apiplauksime pasaulį savadarbiu laivu. Svajodavom kaip reikalas, todėl tokia būdavo ir mūsų pastovyklė.

Buvom taip įsitraukę į budėjimo bokštelio statybas, kad net nepastebėjome, kada pastovyklėje atsirado svečias. Jau, atrodo, taip stengėmės nuolat lavintis savo budrumą, bet vis tiek. Paimi į rankas virvę ir viską pamiršti.

„Klausykit, brolyčiai, kur čia kokių nuotykių galėčiau rasti?“

O ou. Tik pamatę fetros kraštą šoktelėjom aukštyn ir akimirksniu išsirikiavom atiduodami pagarbą. Kai dabar prisimenu, mūsų pasimetimas turėjo atrodyti labai juokingai, bet paprastam kaimo vaikiui išgirsti pačio BP klausimą.. Žinai, šito skiltininkų kursuose mūsų nemokė.

Greičiausiai atsipeikėjo Petras ir net per atstumą jaučiau, kaip jis nenustygsta vietoje ir jau turi idėją.

***

Reikėjo gerokai pavažiuoti už stovyklos ribų, bet pagaliau buvome netoli gimtųjų Telšių.

Kol keliavome, svečio išsiklausinėjome apie kraštus kuriuose jam yra tekę būti. Liūtai, jūros ir Bombėjaus lūšnynai labiau priminė Kimo nuotykius, nei realybę, bet Petras teisingai sakė – šito BP dar nebus matęs.

Nežinau, ar verta tau pasakoti apie Žemaitijos pelkes. Geriau nusivesčiau į žygį ir viską gyvai aprodyčiau. Ką tikrai galiu pasakyti, tai, kad BP mūsų sugalvotu nuotykiu buvo tiesiog sužavėtas ir po pelkes šokinėjo kaip saldainį gavęs skautukas. Parodėme jam kūlgrindą, kartu prisirinkom spanguolių, aišku, išsimozojome iki ausų, nes teko keliose vietose ne juokais įklimpti. Aš tau sakau, skautas nebuvęs žemaitiškoje pelkėje – ką jis žino apie Lietuvos gamtą, jos grožį ir tikrus žygius?

Tuoj turėsiu eiti, tai tik noriu greitai papasakoti juokingiausią dalį dėl kurios ir pradėjau šią istoriją. Taigi išlipam iš tos pelkės, uodus šiek tiek prasivaikom ir žiūrim – mūsų svečias be bato! Bandėm dar klampoti, ieškoti, bet ką ten pelkėj rasi, o jau ir stovyklon grįžt reikėjo. Mes iš pradžių susinepatoginom, bet kai pamatėm, kad BP tik išsišiepęs ir visas laimingas krizena sau po nosimi irgi atsipūtėm. Bus tų batų!

Tik žinai, vis pagalvoju sau... Įsivaizduoji, o jei rastų kas nors dabar tą batą? Po tos stovyklos dar ne sykį grįždavom į tas pačias vietas ir pagaudavom save besidairančius: o gal.

Jūs dabar jauni, daug jėgų turit. Jeigu man į senatvę kas tą batą suradęs atneštų taip nudžiugintų... O ir jums – gi tą stovyklą kitamet turėsit, ar ne? Ir veiklos būtų, ir vis smagiau. Prašau, pašnekink brolius, seses, juk turi tas batas kur nors būti!

Pasakojimo klausiausi ir juo pasidalinau aš, s. Jorė

P.S. Istorija pirmą kart skelbta www.js2013.lt . Jei ir jūs laukiate js'o, nepamirškite apsilankyti tame puikiame puslapyje!

Jorė A. | 2012-09-14