Į džiungles atėjo ruduo (09-10 skautatinklio naujienos)

Jorė A. | 2012-09-10

 

Besisukiodama ant kėdės šalia popieriais nukloto stalo rašau sesei Mildai: „Žinai, ryte ant flipo piešiau Lietuvos žemėlapį. Dabar žiūriu, kad nekažką. Gavosi maždaug baudžiavos laikų teritorija, kai dar Lietuvai  Užnemunė priklausė“.

Vis gaunasi, kad Lietuvos kontūrus piešiu reguliariai. Kaip priklausiančiai „nepiešėjų“ grupei, visai gerai gaunas, bet ne puikiai. O juk kiekviena vyr. skautė Lietuvą užsimerkusi ir ant vienos kojos stovėdama bei dainą dainuodama turėtų mokėti nupaišyti. Reiks ir man išmokt. Kad išeitų gražiai.

Ar yra dalykų, kurie tau nesigauna? Iškepti blyną per visą keptuvę, pataikyt į natą dainuojant, nepavėluoti į sueigą, ryte laiku atsikelti, gražiai piešti, išmokti anglų kalbai žodžius ar suprasti chemijos formulę?

Ką darai, kai nesiseka? Spjauni ir burbteli „nelemta“, ar pasiraitoji rankoves ir įveiki?

***

Vis dažniau pagalvoju, kad esu labai laiminga – nuolat būnu tarp protingesnių už save. Darbe, Tarybos posėdžiuose, būrelio sueigose ir maloniomis laisvalaikio akimirkomis. Tai ne tik įdomu, bet ir verčia pasitempti. Niekada negali leisti sau aptingti, nes trečią dieną (skaičiavau) pradedi važiuoti žemyn ir vietoj to, kad darytum vis geriau, pagauni save nebepastebint smulkmenų, nepagalvojant, nepersistengiant. Kai aplink visi protingesni, jiems net nereikia nieko sakyti. Ir lengviau pagavus save vėl susiimti.

***

Stebiu, kaip žmonės buriasi aplink žmones.

Aplink vienus susiburia daug patogių žmonių. Nieko daug iš savęs nereikalaujančių, bet todėl ir aplinkinių neerzinančių bereikalingais iššūkiais. Ramu.

Turiu vieną pavyzdį žmogaus, kuris žino savo stiprybes ir už komforto zonos esančių dalykų purtosi. Bet aplink save turi daug žmonių, kurie stiprūs tose užkomforčio srityse ir visiškai jais pasikliauna. Kiekvienas sau genijus ir asmenybė, kiekvienas gali kalnus nuversti ir visiškai negaili tam laiko ar jėgų. Pamišėliai traukia pamišėlius?

Vieną vasaros naktį iki ryto prasišnekėjom apie tai, kaip išsilavinimas labiau yra ne žinios, o žmonės, kuriais save apsupi. Kuo protingesniais, ambicingesniais, reiklesniais sau žmonėmis save apsupsi besimokydamas, tuo didesnė grąža lauks ateity. Niekada šito nebuvau sau išsigryninus ir pasidėjus prioritetu. O vertėjo.

Dar kokioj pirmoj, antroj klasėj po kažkokio pradinukiško konflikto auklėtojos sūnus (jis buvo aktyviai įsitraukęs į mūsų kasdienybę) bandė mums išaiškinti, kaip svarbu gražiai elgtis su aplinkiniais. Ką gali žinoti, kuo tas erzinantis už nugaros sėdintis klasiokas vieną dieną taps? Ir dar kažką apie draugystę mokė, bet kai tau aštuoni, tai viskas kaip telebimbamų dainoj kur „gerą draugę aš turiu“. Dabar kitų klasiokų beveik nepamenu, o su tais iš pradinės mokyklos visada smagu susitikti.

Žiūrėdama į skautus, ar tai būtų vakaras prie laužo, ar koks rimtesnis reikalas visada neatsižaviu. Ar mes pažinotume vieni kitus, jei nebūtume skautais? Esu tikra, kad su 95% mūsų keliai niekada nesusikirstų – esam per daug skirtingi, per daug savais keliais keliaujantys. O čia susitikome. Kaip pasakytų viena sesė, tokius dalykus reikia branginti ir už juos dėkoti.

***

Yra sakančių, kad nežino, ar verta laukti Jubiliejinės stovyklos.

O ar verta susitikti 2000 gerų žmonių, kurių bent bus trys potencialūs nauji draugai? (Kaip rašo JS lankstinukas -  tokiais jie gali tapt net nepastebint. Būkit atsargūs;)

***

Šiais metais išmoksiu piešti, jau net kursus išsirinkau, reik tik laiką pasiplanuot. Dailės mokytoja sakė, kad esu maždaug beviltiška, bet jau laikas peršokt aplinkinių sukurtus barjerus.

Kiekvieną dieną išmoksiu daug mažų ir didesnių dalykų. Labiausiai noriu išmokti tuos, kurių anksčiau nebūčiau drįsus išbandyti. Kiek toli galima praplėsti savo komforto zonos ribas?

Ruduo įsuka į naujus darbus, apie save primena seni pažadai ir reikalėliai. Noriu visus juos, ypač tuos, keliančius daugiausia rūpesčio, mokytis branginti ir būti už juos dėkinga. Rytais keltis nekantraujant, ką atneš nauja diena.

Dar tuose žmonėse, kurie neatrodo protingi, netingėt paieškoti gudrumo ir rast, ko galima iš jų pasimokyti.

***

Ruduo visada duoda naują startą.

Todėl linkiu išsirinkti ką nors, kam galvojat, kad visiškai neturit gabumų ir bent pabandyt išmokti.

Linkiu leisti laiką su protingesniais už save (jei nežinot kur ieškot, pradėkit nuo vilkiukų sueigos).

Ir nieko nelaukite – kiekvieną dieną išnaudokite kuo geriau, žaiskit, džiaukitės, branginkit, dėkokit ir būtinai pašvilpaukit ar paniūniuokit.

Geros medžioklės!, – kaip pasakytų laisvųjų džiunglių gyventojai.

s. Jorė

(pirmosios naujienos buvo labai buitinės, todėl tikiuosi, kad atleisite lyrizmą šiose :)

Jorė A. | 2012-09-10