Mėnesienos karalystė

Vieną iš paskutiniųjų vasaros vakarų keli Vilniaus krašto vadovai apsilankė kinoteatre. Žiūrėjome filmą „Mėnesienos karalystė“ apie skautus, skirtą skautams ir ne tik. Kelios sesės dalinasi savo įspūdžiais:

Sesė Beatričė Leiputė:

”Manau, kad filmas buvo apie... sunkią tarpsnių psichologiją :) juokauju.
Galbūt norėta labiau pažvelgti į tą tarpsnį, kai tu jau nebe vaikas, bet ir nesi dar suaugęs žmogus – jaunuolis, kurio niekas nesupranta, viską draudžia, o tave atrodo kažkas plėšo. Tam pasirinktas labai gražus metas – 1965 (berods) metai, dar neatėjus didžiajai roko erai, bet jau jos išvakarėse, kuomet dar galiojo senasis amerikietiškas gyvenimo būdas, kultūra, apranga, elgesys ir pan. Visa tai filmui suteikia savotiško žavesio ir kažkokios nostalgijos. Tuomet ir vaikai dar buvo kitokie – jokių kompiuterių, telefonų – jie keliavo po gamtą, ėjo į žygius, klausėsi teisingos muzikos, skaitė teisingas knygas – tam puikiai parinkti skautai, kurių gyvenimo būdas tik labiau išryškina vaiko norą mokytis, pažinti.”

 

Sesė Barbora Drąsutytė:

„Filmas, mano galva, yra apie nuosavą pasaulį, kurį kiekvienas mes turime. Tas pasaulis gal truputį iš kito laiko, gal truputį kitom spalvom nuspalvintas, tai – ir tylus pagrindinės herojės, ir šiek tiek pavojingas jos bičiulio skauto pasaulis, ir kiti pasauliai – tas, kuriame slapta nuo šeimos gyvena Siuzi mama, tas, kuriame savajai stovyklai vadovauja Wardas. Kartais atsitinka taip, kad reikia atsibusti ir ištiesti ranką iš savojo pasaulio į kitą – kaip tą padarė kapitonas Šarpas, supratęs, jog galėtų ir turėtų į savo gyvenimą įsileisti Semą. Bet iki tol seka sudėtingas stebėjimo etapas: niekada nežinai, gal tave iš tolo su binokliais seka kokia paslaptinga paukštė, bandanti patikrinti, kas tu per žmogus ir ar verta prie tavęs prisiartinti.”

 

 

Sesė Birutė Taraskevičiūtė:

„Filmo turinį ir veikėjus galima vertinti nevienaplaniškai. Kuo daugiau galvoju, tuo labiau atrodo, kad tie rimti vaikai: skautas ir jo draugė yra tarsi maži suaugusieji – mąslūs, išmintingi, drąsiai sprendžiantys problemas. Kai kurie filmo momentai komiški, kai kurie, drįsčiau sakyti, tragiški. Bet ir kikendamas į kumštį ar surimtėjusiu veidu stebėdamas įvykius supranti, kad mąstai. Ne tik apie laisvės troškimą, norą būti nepriklausomam, bet ir savarankiškus sprendimus, drąsą, baimę būti vienišam, tamsiąsias slaptas suaugusiųjų gyvenimo peripetijas. Be to, labai įdomu – juk rodoma stovykla.“

Sesė Urtė Penkauskaitė:

„O man šis filmas apie išgyvenimus, kurie užklumpa kiekvieną iš mūsų. Ir visi juos skirtingai išgyvename, skirtingai ieškome savo problemų sprendimo. Kiekvieną mus su savo išgyvenimais ir vaikiškomis ir visai nevaikiškomis problemomis supa skirtinga aplinka. Šiame filme vaikus supo šeima, draugai ir, žinoma, skautai. Iš pažiūros atrodo, kad filme skautų stovykla yra tik veikėjai ir veiksmo vieta, tačiau giliau pažiūrėjus, aš manau, kad tai yra ta aplinka, kuri mus formuoja ir kartais lemia mūsų sprendimų pasirinkimą.”

 

O kad būtų aiškiau, apie ką mes čia, kelis filmo epizodus galite pamatyti čia:
 

Sesės Urtė ir Birutė