Apie sesę Liliją Petrikaitę ir skautiškus įgūdžius, kurie lieka visam gyvenimui

Laima D. | 2012-06-02

Su sese Lilija Petrikaite susipažinau prieš trejus metus. Tuo metu jai buvo 89 m., tad matyt nereiktų stebėtis, kad mano pasakojimas bus lipdytas iš nuotrupų ir menkų atsiminimo akimirkų. Lilijos skautavimas truko vos kelis metus, tačiau sužinojusi, kad esu skautė, ji apsidžiaugė ir maloniai sutiko pasidalinti keliais prisiminimais. 

Lilija gimė Kaukaze, sako iš ten prisimenanti labai šaltas žiemas ir nedidelį kaimelį. Jau vėliau su tėvas atvyko į Lietuvą ir augo Klaipėdos krašte, o dėl tuometinių istorinių aplinkybių, mokykloje mokėsi vokiečių kalba. Tačiau lietuvių kalbos jai padėjo nepamiršti ne tik tėvai ar giminaičiai, su kuriais gimtąja kalba bendraudavo, bet ir to meto rašytojas Vydūnas, kuris sesei Lilijai ne tik lietuviškų knygelių atnešdavo, bet ir jas skaityti padėdavo. Ji šviesiai prisimena ir tą vietą, kurioje tuo metu augo „netoliese buvo skardis, o jo papėdėje vingiuojantis Nemunas užburdavo ne tik mane, bet ir Vydūną, kuris ilgą laiką ant to skardžio praleisdavo“.

Skautavo Lilija Kybartuose ir, nors tai truko vos keletą metų pačioje paauglystėje,– sesė tą laiką prisimena ypač šviesiai. Ji pabėrė keletą šio skautavimo etapo nuotrupų, iš kurių pavyko sulipdyti atsiminimą apie žiemines išdaigas, kai visos Kybartų skautės po pamokų bėgdavo čiuožinėti čiuožykloje ir kartais užsibūdavo net iki komendanto valandos. Dar gerai prisimena vieną žygį, kai skautai keliavo į Vištytį, o priekyje einantysis turėjo būgną ir visą kelią mušė žygio ritmą. Sustoję atsikvėpti visi imdavo šokti, žaisti žaidimus ir nė kiek nepailsdavo. Tąkart Vištytyje juos gražiai pasitiko miestelėnai.

Lilija turėjo garbės dalyvauti 1933 m. stovykloje, Palangoje, kurioje lankėsi skautų įkūrėjas Robert'as Baden-Powell'is. Tuo metu jai buvo 13 metų, tad mažosios skautės turėjo savo nedidelių atsakomybių, pavyzdžiui gėlių ir samanų ornamentais išpuošti didžiulį žemėje iškastą stalą. Naršydama po „Skautų aido“ archyvą, 1933 metų numeryje radau to stalo nuotrauką – toks gražus jis buvo, kad buvo vertas įamžinimo laikraštyje. Sesė pasakojo apie įspūdingas tos stovyklos laužo programas, kurios sukviesdavo ne tik visus skautus, bet ir paprastus Palangos poilsiautojus ar vietinius gyventojus. Kadangi Lilija dar buvo nedidelė skautukė, ji prisimena, kad vyresnieji vadovai neleido ilgiau pasilikti prie laužo. Žinoma, jaunosios skautės neklausydavo ir vieną naktį užsivėlinusios bėgdamos į palapines, užkliuvo už tvoros virvučių ir tiesiog sugriuvo į vidų. Tai supratusi pastovyklės adjutantė, prisakė joms už bausmę tąnakt budėti prie ūkio palapinės. Lilija dar dabar prisimena, kaip juodvi su drauge visą naktį krūpčiojo įsivaizduodamos aukštas pušis esant vaiduokliais.

Jau vėliau, nutrūkus aktyviam skautavimui, sesė Lilija Petrikaitė puikiai prisiminė įgūdžius ir savybes, kuriuos šis judėjimas jai suteikė. Sesė Lilija su vyru mėgdavo atostogauti Palangoje. Kartą, jiems besimaudant jūroje, kažkas nuo kranto nusinešė judviejų drabužius ir batus. Lilija nepasimetė ir prisiminusi skautišką pėdsekystę, per pušyną nusekė vagių pėdomis. Pasirodo tai buvę kareiviai, kurie pričiupti drabužius atidavė.

Dar vienas įspūdingas pasakojimas nenutolsta nuo jūros, tačiau persikelia į pirmąją Jūros šventę Klaipėdoje 1944 m. Kadangi tai buvo svarbus įvykis, jis sutraukė daug žmonių iš visos Lietuvos, tad pas Liliją, tuo metu besimokančią Klaipėdoje, atvyko pusseserė Genė iš Radviliškio. Ji labai norėjo aplankyti prie Melnragės švyturio esantį paminklą – bronzinį kryžių, kuris buvo pastatytas neseniai sudužusiam skautų laivui, dabar visiems gerai žinomu pavadinimu „Budys“, atminti. Taigi Lilė palydėjo giminaitę prie molo, o ten sutiko kitus skautus, besimokančius Klaipėdoje. Užsiplepėjusi sesė net nepastebėjo, kad Genė atsisėdo ant samanoto akmens ir staiga nuslydo į jūrą. Lilija, supratusi, kad Genė nemoka plaukti, nepasimetė ir prisiminė skautišką narsą – drauge su broliais tuoj pat suformavo gyvą grandinę: ant akmens esantis brolis laikė sesę už kojos, o ši - kitą brolį už rankų. Genė vos spėjo sučiupti apačioje esančiam vaikinui už rankos, bet viskas baigėsi gerai. Lilija vis dar stipriai išgyvena prisimindama tą akimirką ir išsigandusias apačioje buvusio brolio akis – kad tik išlaikytų.

Šie fragmentiški prisiminimai puikiai atskleidžia, kaip skautybės idėja, nors ir trumpai vystyta aktyvia veikla, lydi žmones visą gyvenimą. Sesės Lilijos atveju, skautavime įgytos žinios, ne kartą pasitarnavo įvairiose sudėtingose situacijose. Savarankiškumas, lyderystės įgūdžiai, išnykusi iššūkių baimė – visos šios skautybės judėjimo suteiktos savybės padėjo sesei anksti išvykus mokytis į kitą miestą. O ir pats ateities veiklos pasirinkimas (Lilija buvo Klaipėdos teatro artistė, mokėsi pas režisierių Borisą Dauguvietį) iš dalies buvo nulemtas jau praeitos skautiškos laužavedystės „mokyklos“. O kalbant apie skautiškąji „Artimui“, B. P. rašė: „skautybės tikslas – savanaudiškumą pakeisti tarnavimu artimui, auklėti vaikus stiprius dvasiškai ir fiziškai, kad tą pajėgumą galėtų panaudoti tarnaudami visuomenei <...> turiu omenyj tarnavimo artimui idealą“. Būtent tarnavimas artimui yra vienas svarbiausių dalykų, kuriuos skautybė įskiepija kiekvienam jos nariui. Sesės Lilijos istorija parodo, kad būtent kito žmogaus pastatymas aukščiau savo baimių, principų ar abejonių, iš tiesų gali gelbėti gyvybes. Taigi net ir trumpas Lilijos Petraitytės skautavimas, paliko jai ne tik nepamirštamų vaikystės nuotykių, praktinių įgūdžių, bet ir stiprų suvokimą apie tai, kas yra narsa, pagalba artimui bei broliškumas.

Laima D. | 2012-06-02