Interviu iš vyr. skautės...

Karolina Rudžionytė | 2012-05-31

Ji vedė „Lyderių kalvę“ pricams. Tie patys pricai apie šią vyr. skautę atsiliepia: „Ji žiauriai faina. Ji tikra vyr. skaute. Ji tikras pavyzdys.“

100% pritariu sesėms ir broliams, todėl ir nusprendžiau pakalbinti savo vadovę vyr. skautę Rūtą Kazlauskaitę.

Tai dabar pasakok nuo pradžių, kaip sužinojai apie skautus?

Vajei (ilgai galvoja)!.. Kai man buvo 5m., apie skautus papasakojo tėtis, kuris buvo ne skautas, bet VGTU
žygeivis. Keista, bet iki šiol atsimenu, kurioj vietoj tai buvo – važiavom pro dabartinį Mindaugo tiltą ir tėtis pasakojo, kas tokie tie skautai, ką jie veikia ir t.t. Tuomet labai užsinorėjau skautauti, bet nebuvo jokių galimybių, nieko nežinojau, nei kas ką daro, nei kur renkasi...

O į skautus atėjau tik tuomet, kai mane pasikvietė dabartinė vyr. skautė Rita Ulkienė (tada Rita buvo su skautišku geltonu kaklaraiščiu :) ). Mes kartu buvom tokioj stovykloj Valakampiuose, ne skautų, o šiaip vaikų, ji buvo mano vadovė. Tada buvo vadovė, o dabar yra mano labai labai gera draugė. Tai va tada pripasakojo visko apie skautus ir, galiausiai, pakvietė į sueigą.

Ir tada tau buvo?..

11... gal 12..?

 

 

Papasakok kada ir kaip davei pat. skauto įžodį?

Patyrusių skautų įžodį, kaip dabar atrodytų, daviau labai vėlai – 17 m. (sesė Agnė, sėdinti šalia, sako, kad ji irgi taip pat). Taip vėlai, nes tada dar buvo tokia sistema, kad įžodžius duodavom ne pagal metus, o pagal
patyrimą. Tai, matyt, buvau labai nepatyrusi (juokiasi).

Įžodį daviau Kalnų Parke (parkas šalia Vilniaus senamiesčio), dar prisimenu, kurioje vietoje (šypsosi). Jį man užrišo ta pati sesė Rita. Ir kai jau važiavau autobusu namo, labai džiaugiausi, autobuso keleiviai, matyt, galvojo, kad išprotėjau..

Kokį kelią rinkaisi po pricų? Iškart ėjai pas vyr. skautes?

Ne! Visų pirma ėjau pas akademikus, o po to prisireikė ir pas vyr. skautes ateiti.

Ką skautuose veiki dabar?

Esu „Ragės“ (Vilniaus krašto, Skaisčio tunto, sesių draugovė) vadovė, priklausau „Laumių“ vyr. skaučių
būreliui ir LS mokymų skyriuje esu mokymų vadovė.

Ir kaip sekasi vadovauti mokymams?

Na, aš jau vedžiau dvejus mokymus: kartu su sese Ieva, broliais Rūkštele ir Vyteniu, ir ne skaute Lina vedėme „Lyderių kalvę“ (mokymai pricams) ir Vilniaus krašte „Vadovų pradžiamokslį“ su broliu Povilu.

Ką veiki pas akademikus?

Jau išėjau į „pensiją“. Esu filisterė (filisteris – žmogus, baigęs studijas)

Ką šiaip mėgsti veikti?

Mėgstu siūti, kartais užsiimu siuvinėjimais, kartais „užsiimu“ gerais pasibuvimais (šypsosi)...

Sesė Giedrė Zurbaitė (neplanuotai prisijungusi prie pokalbio): mezga labai gražias riešines ir šiaip yra nuostabi ir nepakartojama!

Kaip įsivaizduoji savo veiklą skautuose vėliau, pavyzdžiui, po 5m.?

Labai sunku įsivaizduoti, nes labai daug įdėjų ir norų turiu, bet negaliu jų pasakoti, nes jei papasakosiu neišsipildys...

Išsipildys...

Ne! Ne, ne, ne...

Na gerai... O kaip tu matai šiuolaikinius skautus?

Labai blogai (fone girdisi Giedrės Z.juokas)! Nėr tvarkos, nėr sąžinės, nėr kultūros, nėr gėdos!.. Chamai!
Visiški chamai.

Kodėl taip galvoji?

Nes taip yra. Matau iš jų elgesio, iš kalbų, iš rašliavų... Siaubas! (fone Giedrės juokas) Atvažiuokit į
stovyklas ir pamatysit, kas darosi. Į sueigas neina, ateina tik pusė narių... Tai kas čia per tvarka? !

O tai kaip priversti ateiti į sueigas?

Su botagu (pokerface).

O kad sąžinės turėtų, ką daryti?

Nusipirkti. Šiais laikais viskas už pinigus parduodama (fone girdisi Giedrės Z. juokas).

Ką dar gero pasakysi apie skautus?

Skautai yra labai gerai. Skautai yra labai gera mafija, labai teisinga. Labai džiaugiuosi, kad esu toj mafijoj. Net ir darbe turiu tą mafiją, turiu bendradarbę skautę, tik iš kitos organizacijos, bet tai nesvarbu! Ir, va,
direktoriaus sūnus nori ateiti būtent į skautus, o ne į kitą organizaciją.

Ką dar gero?.. Na, iš tikrųjų skautai yra labai gerai, nes be jų neturėčiau tiek daug gerų draugų ir draugių. Ir kai sėdi vidury miesto, niekas iš tolo nesišypsotų, kaip, pavyzdžiui, Usnė (prieš keletą minučių pro mus praėjo sesė Usnė), kurią mes ką tik sutikom. Smagu (šypsosi).

Ir dar „ant galo“ ką nors gražaus...

O čia negražu buvo? (visos juokiasi)

Šio interviu esmė buvo paviešinti vadovą, kuris „užsislėpęs“ daro gerą. Pvz., štai kaklaraištis (rodau savo kaklaraištį, kurį pasiuvo Rūta), bet iš kur jis? Kas jį pasiuvo?..

Bet čia turėjo būti paslaptis!.. Neviešinama paslaptis. Gaus velnių kas tai pasakė...

Giedrė Zurbaitė: Juk nereikia eiti per miestą su plakatu „Šiandien aš padariau gerąjį darbelį!“. Nepamirškit, skautas kuklus.

Rūta: Taip.

SkautĖ kukli...

Jo, o skautas naglas ir kartais riteriškas (juokiasi).

Ne, iš tikro, ką aš galiu pasakyti?.. Mes juk nedirbam, mes veikiam savo noru. Tai yra ne darbas, tai yra gyvenimas. Mes gyvenam idėja, gyvenam tarp šeimos, su kuria mums gera ir stengiamės palikti pasaulį truputį gražesnį negu radom.

 


Koks tavo mėgstamiausias priesakas?

Jie visi teisingi ir labai geri. Galvoju, kad labai svarbus trečias. Skauta s brolis/sesė kitams skautui/skautei ir draugas savo artimui. Nes bendrumo jausmas yra labai svarbus.

Ir kaip šio priesako laikaisi kasdien?

Tai aš visų priesakų laikausi!

O kaip laikaisi būtent šio?

Neįmanoma laikytis ar nesilaikyti, tiesiog taip jautiesi arba ne.

Ir tu taip jautiesi?

Taip!

O kada labiausiai?

Kai tik atsikeliu ir kai užmiegu (juokiasi).

Arba tai yra tavo šeima ir draugai, arba ne. Negali vieną minutę jausti, o kitą ne. Kai jauti, kad yra žmonių, kuriems gali paskambinti 3 val. nakties ir paprašyt pagalbos, kai užtenka kartu išbūti vieną stovyklą ir jauti, kad žmogum gali pasitikėt ir gali su juo kalnus nuverst, kai keliauji kažkur svečioj šaly ir
užsuki pas mažai pažįstamus skautus pernakvot, o jie tave priima kaip brangiausią svečią – va tuomet yra labai gera. Tada ir supranti, kodėl mes vis dar čia, kodėl vis dar tikim ta idėja, kodėl didžioji dauguma
savaitgalių rezervuoti skautams, kodėl negavę atostogų stovyklos metu, po darbo dienos šokam į stovyklinius rūbus ir lekiam nors vakarą prabūt kartu su visais..

DIIIDELIS ačiū Rūtai už nuoširdų pokalbį :)

Karolina Rudžionytė | 2012-05-31