Skautatinklio naujienos, gegužės 28 d.

Jorė A. | 2012-05-28

Savaitę noriu pradėti neskautišku pasakojimu labai skautiška tema. 20 minučių apie geruosius darbus ir kiek daug gali pakeisti kasdienis dėmesio atkreipimas į šalia esančius bei nepatingėjimas padėti.

Šiame pasakojime man užsifiksavo ir kita tema apie žmones, kurie moko šalia esančius suteikdami jiems pasitikėjimo turimomis jėgomis ir paskatindami padaryti daugiau su tuo, ką turi. Man šita detalė visą pavasarį kaip ping pongo kamuoliukas daužėsi pirmyn atgal galvoje ir dabar įšoko į visai logišką sistemą. Gal tikrai, čia yra lyderystės esmė? Skiltininko, kuris įkvepia savo skiltį neturint nieko pasigaminti karališką vakarienę; tuntininko, kuris patiki atsakingas pareigas žmogui dėl kurio kiti linguoja galvomis ir ta draugovė po kurio laiko tampa pavyzdine; stovyklos viršininko kuris su ribotu žmonių, laiko ir pinigų kiekiu sukuria legendinę stovyklą ir t.t.? Gal tikrai, šalia milijono kitų savybių, svarbiausia yra gebėti įžvelgti šalia esančių galimybes ir parodant pasitikėjimą padėti jiems atsiskleisti?

Baiginėjasi gegužės mėnuo, kada reikia pasakoti apie savo vadovus, todėl čia gera proga pagalvoti - ar skautaudami sutikote žmonių, kurie pasitikėdami jumis labiau nei jūs patys, paskatino padaryti nuostabius dalykus? 

O vadovams irgi yra apie ką pamąstyti. Ar mokame savo skautams suteikti tiek atsakomybės ir pasitikėjimo, kad peršokę jiems gerokai aukščiau galvos esančią kartelę, jie grįžtų išsišiepę ir žibančiomis akimis klaustų "ei, o kas toliau?!".

***

Per savaitgalį atsigriebiau už visą mėnesį, o geriau paskaičiuojant ir visą pavasarį, todėl kaip siurblys (iš teletabių tas) susiurbiau milžinišką kiekį skaitinių. Tarp jų įsimetė ir vienas pasakojimas, kurio kultūriškai adaptuotą versiją esu girdėjusi iš brolio Dainiaus, o gal net minėjusi kuriose nors skautatinklio naujienose. Panašu, kad šita versija yra arčiau originalo:

Viename mieste vyko šventyklos statybos. Akmenskaldžių būrelis dirbo statybų pašonėje tašydami akmenis į stačiakampius luitus. Jie ima po akmenį, nutašo iš jo stačiakampį luitą ir deda į šalį. Tada ima kitą ir tašo. Tai kartoja visą dieną. Nešikai surenka luitus ir neša į statybų aikštelę.
Akmenskaldžių darbą stebi praeivis. Jis sėdi po medžiu ir stebi kaip jie skaldo luitus, stebi ilgai, neskubėdamas. Dienai įpusėjus prieina prie vieno akmenskaldžio ir klausia:
- Atleisk už sutrukdymą, norėčiau paklausti, ką tu čia darai?
- Tu ką, visai kvailas? Ar aklas? Aš gi mačiau - tu ilgai stebėjai mūsų darbą. Ko dar klausinėji? Aš tašau akmenis. Daug akmenų. Ko čia nesuprast, kvaily? Kas neiašku? Tašau akmenis.
Praeivis prieina prie antrojo akmenskaldžio.
- Atsiprašau, gerbiamasis, ką tu čia darai?
- Aš čia uždirbu pinigus, kad išmaitinti savo šeimą. Taip, darbas sunkus, bet užtai mano šeima turi šiltą namą ir skanų maistą ant stalo. Aš čia aprūpinu savo šeimą, kad jiems nieko netrūktų.
Praeivis prieina prie trečiojo akmenskaldžio:
- Atleisk, kad trukdau dirbti. Noriu paklausti, ką tu čia darai?
- O, aš statau šventyklą. Ji bus nuostabi, didelė ir šviesi. Ji stovės tūkstančius metų ir kiekvienas žmogus - turtingas ir vargšas galės į ją ateiti. Kiekvienas nuliūdęs, nusivylęs ir įskaudintas joje ras paguodą ir nusiraminimą. O, tai bus nuostabo šventykla! Ir aš ją statau...

***

Punktas vienas buvo priminimas, kad net labai maži gerieji darbai gali keisti pasaulį.

Punktas du buvo apie tai, kad tikėdami šalia esančių gebėjimais ir laiku padrąsindami juos, galime padėti padaryti neįmanomus dalykus.

Punktas trys - apie tai, kaip viskas priklauso nuo požiūrio ir gebėjimo svajoti.

 

Ar sekmadienį pasaulis bus gražesnis nei yra šiandien? Padirbėkim ties tuo :)

s. Jorė

Jorė A. | 2012-05-28