Apie priešus

Simona Klumbytė | 2012-05-20

Tikras ir tvirtas žmogiškas ryšys yra vienas iš svarbiausių skautybės aspektų. Nuo vilkiuko mes mokomės būti kartu, pirmą pagalvodami apie kitus, tik po to apie save. Jaunesniųjų galvojimo apie kitą rezultatas – poelgis pagal „čia ir dabar“ aplinkybes, dažniausiai – pasidalijimas gardesniu kąsneliu ar reikalingu daiktu.

Augant mūsų ryšių ratas ir įvairovė didėja, pradedame giliau suvokti aplinkinį pasaulį, reflektuojame jį, analizuojame mus supančius žmones ir jų poelgius. Mūsų aplinkoje atsirandantys kiti (žmonės ir struktūros) – mažai pažįstami, matomas tik jų veiksmų rezultatas, arba veiksmai, kurių priežastys nežinomos – gali tapti draugais ar likti dėmesio periferijoje. Tačiau kai kuriais atvejais, patys to nežinodami, jie gali tapti ir „priešais“.

Dažnai kitą įsivaizduojame kaip priešą, kai jo nepažįstame ir nežinome, ką jis veikia. Mėgstame susikurti idealius paveikslus, veikimo modelius, rezultatus, kurie, pastebėti kitame, įrodytų jo vertę – nors net ne visada priklauso nuo kito veiksmų ar sprendimų, nėra jo galioje. „Priešas“ gimsta ir tada, kai išskiriamos ar sukuriamos tokios kito vertybės ar tiesiog savybės, kurios prieštarauja tavo vertybėms.

Priešų išskyrimas dažnas visuomenėje – populiariausias priešas yra valdžia (nepriklausomai nuo Seimo ir Vyriausybės sudėties), priešai yra medikai (nes aplaidūs, nebendraujantys, imantys kyšius), mokytojai (nes nemyli vaikų, nesuinteresuoti mokyti, nesugeba išauklėti vaikų dorais piliečiais), policininkai (nes korumpuoti), verslininkai (nes išnaudoja darbuotojus), bedarbiai (nes tingi eiti dirbti), žurnalistai (nes rašo nesąmones), tėvai ir vaikai, emigrantai ir likusieji Lietuvoje, dviratininkai, pėstieji ir vairuotojai, susituokę ir vieniši. Kiekvienam iš mūsų neabejotinai tenka bent kelios „visuomenės priešo“ etiketės.

Deja, „priešų“ turime ir skautuose. Priešu mums gali būti kito ar net savo krašto vadovai, kurie per daug susikaustę, per daug konservatyvūs, per daug dejuojantys, per daug pasileidę, per daug „pramogaujantys be tikslo“, darantys per brangias stovyklas („nes vaikai negali važiuoti“) bei darantys per pigias stovyklas („nes kas duodama pusvelčiui, praranda savo vertę“), per daug atsiskyrę, per siaurai mąstantys ir apskritai „neteisingai skautaujantys“. Priešu gali būti ir Taryba bei Pirmija, nieko neveikiančios, priimančios neteisingus sprendimus, neįgyvendinančios to, ko dabar labiausiai reikia, neatsižvelgiančios į niekieno nuomonę. Priešu gali tapti bet kas – Jubiliejinės stovyklos štabas (nes stovykla jau tuoj, o dar niekas neaišku ir kaina per didelė), Skautiškų organizacijų apskritasis stalas (ką jis apskritai veikia?), kitos organizacijos (nes ne taip skautauja). Kartais atrodo, kad draugų nebeliko visai. Priešiška nuostata kenksminga visiems, pradedant tuo, kuris priešiškai nusiteikęs. Ji pastato sienas atviram ir nuoširdžiam bendravimui, kelia nuolatinę, dažnai neįsisąmonintą baimę ir skatina uždarumą (tiek asmens, tiek skautiško vieneto ar kitos struktūros).

Mes esame visuomenės dalis, todėl pas mus atsispindi ir visuomenės problemos. Tad „priešų“ egzistavimas skautuose liūdina, bet nestebina. Kita vertus, esame stipri bendruomenė, skautiška šeima, turinti tvirtas vertybes, kurios kasdien įkvepia mus veikti ir suteikia daugiau prasmės gyvenimui. Todėl mes turėtume būti jėga, kuri keičia visuomenę. Banalu – bet visų pirma pradėdami nuo savęs asmeniškai. Dažniau turėtume prisiminti dar vilkiuku būnant išmoktą priesaką „pirma pagalvoti apie kitus, tik po to apie save“. Šitas priesakas skatina neskubėti teisti, smerkti ir vertinti.

Tai nereiškia, kad kalbėtis apie problemas, kritikuoti, diskutuoti nereikia. Bet kalbėtis konstruktyviai – tai ne tas pats, kas tiesiog kalbėti (kartais - bumbėti). Kalbėjimasis yra veiksmas, kurio rezultatas – bendras sprendimas, rasta išeitis, gimusi nauja mintis, atsiradęs abipusis supratimas ir susitarimas. Jei manote, kad krašto vadovai neįtraukia jūsų į veiklą, kalbėkitės su jais, pasisiūlykite, klauskite (gal jie nesiekia „slopinti“, bet tiesiog tu esi naujas skautas ir jie bijo tave išgąsdinti? Arba tu - patyręs skautas, ir vadovai vis dar mano, kad tau rimtos atsakomybės dar neįdomios?), jei nepatinka stovyklos kainos – kalbėkitės su stovyklos organizatoriais, kodėl jos tokios, kodėl jums netinka, ką galite pasiūlyti ir ką galite bendrai padaryti. Jei nepatinka Tarybos ar Pirmijos sprendimai ar veiksmai, kalbėkitės, rašykite laiškus, komentuokite straipsnius ir skelbimus skautai.lt svetainėje. Tokiame pokalbyje pats svarbiausias dalykas yra nepamiršti užduoti klausimą „kodėl?“ ir įsiklausyti, kas atsakoma. Labai dažnai šitas klausimas praleidžiamas ir įsivaizduojant, kad žinome poelgio priežastis arba tiesiog nesivarginant į jas gilintis.

Svarbiausia: jei tu turi problemą - kalbėk, klausk, įsiklausyk į atsakymą, - jei į tave kas nors kreipiasi su problema - kalbėk, klausk, įsiklausyk. Taisyklė vienoda visiems dalyvaujantiems dialoge - pirma pagalvok apie kitą, po to apie save. Turime galvoti apie kitus jau ne siekdami pasidalinti kažkuo materialaus (nors šitai irgi išlieka svarbu), bet siekdami kitą pažinti ir suprasti. Pasistenkime išvengti įsikerojusio galvojimo apie kitą/kitokį kaip apie priešą, kalbėkim mažiau vieni apie kitus, daugiau – vieni su kitais. Rodykim smalsumą ir domėjimąsi kláusimais, norą suprasti, įsigilinti ir padėti – klaũsymusi.

 

Vyr. sk., fil. Simona 

Simona Klumbytė | 2012-05-20