12th Eurotransit-Network Meeting

Dovilė Barcytė | 2012-05-05

Eurotransit-Network – tarptautinių kontaktų, susitikimų ir tarpkultūrinio mokymosi platforma skautų vadovams. Pagrindinis šio tinklo tikslas yra sujungti skautus iš skirtingų šalių ir užmegzti naujus kontaktus, norint ateityje organizuoti tarptautinius užsiėmimus kartu. Dar daugiau, tai erdvė skirtingų nuomonių ir skautavimo kelių sandūra.

Šiais metais Erotransit-Network susitikimas vyko Prahoje balandžio 27 – gegužės 1d. Su keletu projekto „Erasmus Skautai“ nariais nusprendėme sudalyvauti ir mes. Prie šio renginio aš prisijungiau vėliausiai – tik sekmadienį, nes visą šeštadienį praleidau užmiestyje su čekų skautais, Prahos 6 Jamboree, kur trumpai pristačiau Lietuvą ir skautavimą joje. Be to, vis laviravau tarp renginio ir namų.

Ankstų saulėtą sekmadienio rytą nedrąsiai atvėriau vieno iš daugelio skautų namų vartelius ir sutikau pusryčiauti besiruošiančių ir apie gerą vakarą besišnekučiuojančių skautų žvilgsius. Laimei, pamačiau savo draugę italę, todėl iš karto pradėjau klausinėti, kas čia kur ir kaip. Pusryčiai – likučiais iš tarptautinio vakarėlio: „Puikumėlis, – pagalvojau, – teks ir man laimė kažko nekasdieniško paragauti“. Po gero pusvalandžio jau visi sėdėjome prie stalo – iš kalbos supratau, kad pagrinde vokiečiai susirinkę – netoli juk jiems. Priėjo prie manęs pats drąsiausias iš jų ir sako:

- Kuo vardu būsi?

- Dovilė, - atsakau net nemirktelėjusi.

- Tai tu iš Lietuvos?

- Na, taip, o iš kur žinot? – nusistebėjau.

- Kas daugiau tokį vardą galėtų turėti, jei ne lietuvaitė.

Taip ir pradėjau daugiau bendrauti su Klaus, vienu iš Eurotransit-Network organizatorių, kuris ne kartą Lietuvoj pabuvojęs, kuris mūsiškius skautus žino, o kai kurių net vardus ir pavardes puikiai atsimena. 

Pasistiprinę pradėjome trumpą savirefleksijos programėlę – kiekvienas gavome surašyti, kas mus motyvuoja skautauti ir kaip tai realizuojasi, t.y. kokią mums naudą davė skautavimas. Manau, kad tai buvo labai naudinga, nes per 7 mėnesius čia dar neteko nė su vienu vietiniu skautu apie tai pakalbėti, todėl labai džiaugiausi šiuo užsiėmimu. Paskui ant balionų surašėme savo skautiškus norus – ot, ims ir išsipildys! 

Po to, iškart ėmėme darytis kaklaraiščio movus. Didžiausias iššūkis daugumai skaučių buvo pasinaudoti pjūklu (labai sudėtingas instrumentas!) ir atsipjauti gabalėlį plonos šakelės.

Paskui sekė keletas žaidimų, kurie atskleidė, kokie mes esame skirtingi skautai ir koks skirtingas skautavimas mūsų šalyse. Vienam iš jų buvome susiskirstyti į grupeles po 3 ir gavome surašyti 10 dalykų, kurie yra mums patys svarbiausi skautavime. Vėliau turėjome išmesti po vieną, pradedant nuo mažiausiai svarbaus. Buvau grupėje su dviem vyrukais, kurie pareiškė, kad linksmybės yra daug svarbiau už tarnystę. Nenorėjau su tuo sutikti ir pasakiau, kad tarnystė  - viena svarbiausių vertybių lietuviškajame skautavime. Pabaigus žaidimą, supratau, kaip sunku teisingai atstovauti organizciją, juk iš dalies viskas priklauso nuo žmogaus: jeigu mano vietoje būtų buvus kita lietuvaitė, galbūt ji būtų turėjusi kitą nuomonę šiuo klausimu ir jai svarbiausias prioritetas skautavime galbūt irgi būtų buvęs visas tas smagumas ir juokas. Tai nėra blogai – kaip tik gerai, kad skautaudami pasiimame tai, kas kiekvienam svarbu ir kam ko reikia. Ką aš noriu pasakyti, kad nepaisant savo asmeninių interesų, svarbu yra tai, kad visi organizacijos nariai judėtų bendra linkme, o LS narių siekiamybė ir yra tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui. Žinoma, tai yra kiekvieno skauto pareiga, bet pats nepaprastumas yra tas, kad tik mes, lietuviai skautai, tai ypač pabrėžiame. Va čia ir yra tas „lygis“ (pastaruoju metu labai madinga taip sakyti) – ne slaptos programos, kaklaraiščio spalvos, kurios užsienio skautams nieko nereiškia, o būtent geresnio savęs ir kito kūrimo procesas per gerus darbus ir gerus pavyzdžius. Ir kuo mūsų bus daugiau, tuo stipresnė organizacija būsime. 

Truputį nukrypau nuo temos, bet gal ir gerai, nes kita programos dalis buvo virvės, laipiojimas ir skraidymas (manęs tai visiškai nežavi, todėl nėjau). Mano ekstremalus sportas tą popietę buvo namų tvarkymas. Bet kaip ir žadėjau, vakare grįžau į čekų vakarą, kur valgėm va ką:

Nieko ypatingo. Vis sakau, kad čekų maistas labai artimas lietuvių – visi mylim mėsą.

Po vakarienės vietinis vilkiukas išmokė mus kaip pasidaryti pomlázką – su čia specialia lazdele vaikinai per Velykas muša merginas, kad jos liktų jaunos ir žvalios, o merginos už tai jiems duoda kiaušinių. 

Paskui darėme raganą (čia kaip mūsų lietuviškoji Morė), kurią sudeginome ant laužo. Kad būtų linksmiau, kai kurie pradėjo šokinėti per laužą, o po to sekė knedlikių valgymo varžybos! 

Kitą dieną turėjo būti pasivaikčiojimas po miestą, nusprendžiau ir aš prisijungti bent pusei dienos. Buvo visai nieko, nes tą pusdienį su vietiniu skautu pravaikčiojom dar man neitomis miesto centro gatvelėmis. Vakare vėl atvykau į skautų namą vakarienei, kepėme dešreles. Tiksliau, kepė renginio organizatorė, o visi kiti nuošaliau šnekučiavosi. Kažkaip keistai atrodė, todėl paraginau visus kuo greičiau ateiti prie laužo ir šnekučiuotis ten. Labai užtruko tas dešrelių kepimas, todėl negalėjau pabūti ilgiau ir išklausyti, kaip visi įvertino renginį. Visgi, prižadėjau ateiti kitą dieną atsisveikinti.

Galvodama, kad vistiek viskas vėluos, rytojaus dieną nesiskubinau atvykti, tačiau suklydau, nes kai atėjau, bebuvo likę tik keli žmonės. Tačiau liūdėti nebuvo kada, iškart kibau į mano tvarkymą.

Pabaigai noriu pasakyti, kad renginys buvo tikrai visai šaunus. Džiaugiuosi, kad sudalyvavau.

Beje, šią vasarą liepos 22 – rugpjūčio 4 d. Hamburgo apylinkėse Eurotransit-Network organizuoja tarptautinę vasaros stovyklą skautams nuo 13 iki 18 metų. Gal kam įdomu? 

www.eurotransit.org

t. n. vyr. sk. Dovilė Barcytė

P.s. Keletą nuotraukų pasiskolinau iš Sebastian Sehr


Dovilė Barcytė | 2012-05-05