2010 Sausio 31d.

Kas? Lietuvių skautų sąjungos Australijos rajono stovykla
Kada? 2011 m. sausio 2–9 d. (skautai kviečiami atvykti dar prieš Kalėdas ir pagyventi skautų šeimoje Australijoje)
Kur? Šalia Melburno, Australija
Kam? 20–30 metų vyčiams ir vyresniosioms skautėms bei vadovams turintiems darbo patirties su vilkiukais, laisvai bendraujantiems anglų kalba, patyrusiems vesti skautišką programą (reikės prisidėti prie stovyklos programos sudarymo ir jos įgyvendinimo).

Sąlygos: LSS Australijos rajonas įsipareigoja apmokėti pusę kelionės išlaidų iš Lietuvos į Melburną, kelionės draudimą, 2010 m. gruodžio 26–31 d. (per Lietuvių dienas) apgyvendinti lietuvių šeimose, apmokėti stovyklos mokestį.
Kandidatų registracija vyksta iki š.m. gegužės 1 d. el. paštu international@skautai.lt reikia atsiųsti skautiškos veiklos CV, motyvacinį laišką ir bent 2 rekomendacijas.

Visi susidomėję kviečiami Kovo 25 d. (ketvirtadienį) 19:00 dalyvauti stovyklos pristatyme



"Australija, nors ir žiauriai tolimas kraštas, bet šiais laikais per dvi paras tikrai pasiekiamas. Čia vienas smagių atsiminimų iš senųjų išeivių pasakojimų, kuomet jie kėlėsi su laivu iš Europos į tolimąjį žemyną:
Jų kelionė truko ilgiau nei du mėnesius, per tą laiką, kaip jie sakė, susikūrė skautiški vienetai, buvo įsteigti nauji skautų vyčių ir vyr.sesių būreliai, susikūrė lietuvių išeivių šeimos, dar laivui nespėjus pasiekti Australijos krantų.



Šia šalimi galima žavėtis dėl jos nuostabių paplūdimių, visad šilto klimato, pasakiškai gražios (ir labai įvarios) gamtos ir, žinoma, įvairiarūšės gyvūnijos.

Ne veltui du gyvūnai – emu ir kengūra – yra pavaizduoti šalies herbe. Tie, kas kada nors vyksite į šią šalį, būtinai pasidomėkit, kodėl būtent šie gyvūnai atvaizduoti Australijos herbe! Žinoma be mielų žmogui gyvūnų, čia yra ir nuodingiausios pasaulyje gyvatės, vorai, galintys įkąsti bet kuriam praeiviui, medūzos, kurios gelia vandenyje, tačiau laikantis elementariausių taisyklių (nors kartais tai ypač sunku) visus pavojus galima sumažinti iki minimumo.
Australai išties laikosi taisyklių ir ypač keliuose. Čia avarijos labai retas dalykas. Viena pagrindinių taisyklių – niekur negalima išeiti be kremo nuo saulės. Nors atrodytų saulės ir nematyti, tačiau pasitepti kremu būtina, kitaip naktį ir kitą dieną kauksite kaip šimtas vilkų. Virš šio žemyno ozono sluoksnis yra labai menkas (kai kur jo beveik nėra), o daugelis vietinių žmonių kenčia nuo įvairių odos vėžio susirgimų.



Daug keistenybių yra Australijoje, tačiau apie visas neužtektų kantrybės rašyti, o tuo labiau skaityti, tad vienas pasakymas, kuris man labai patinka ir kuriuo stengiuosi vadovautis yra: „Geriau kartą pamatyti, nei šimtus kartų išgirsti“. Tad ir linkiu priimti iššūkį pasineriant į kelionę, į nuotykį ir žinoma viską išvysti savomis akimis!"

Įspūdžiais ir mintimis dalinosi skautas vytis Rukštė

Žiupsnelis australiškai saulėtų, kengūros ritmų liuoksiančių, tikruoju mazgu surištų įspūdžių iš buvimo „kitoj pasaulio pusėj“

„Ehej, Australija – aš grįšiu, aš tikrai sugrįšiu!“ – nusprendžiau skrisdama lėktuvu namo. Jau treji metai prabėgo, o aš vis dar negaliu patikėti, kad aš TEN buvau ir aukštyn kojom vaikščiojau! Ten, kur kengūros ir koalos tokios įprastos, kaip pas mus – šunys ir katės, Ten, kur kukabara demonstruoja neįtikėtino grožio plunksnų spalvas ir ne mažiau išraiškingas melodijas „vingruoja“, o echidna tampa panaši į dygų krūmokšnį išgirdusi menkiausią įtartiną garsą. Ten, kur gamta ir žmogus gyvena kartu ir vieni dėl kitų, yra šalis, kurioje lietuviška širdis suplaka smarkiau, skautiško širdžių laužo liepsna šviečia skaisčiau.

Daugiau niekada nepatyriau tokio beprotiškai stipraus lietuviško bendrystės jausmo, kaip tą nuostabų vakarą Australijoje, įpusėjus stovyklai, kai visi (kurie moka lietuviškai, ar tik žodžių skambesį „pagauna“), kaip vienas „kvėpuoja“ melodija tos pačios skautiškos dainos, kuri liečia širdį taip pat stipriai ir jautriai tiek Lietuvoje, tiek Australijoje. Ir supranti, kad esi toks laimingas, galėdamas būti kartu ir dalintis skautiška dvasia su tais, kuriems svečiai „iš Lietuvos“ vis dar atrodo tarytum stebuklas. Nors iš tiesų patys jie – australų-lietuviai – yra pats didžiausias stebuklas: jie ir šoka lietuvių liaudies šokius (dažnai geriau, nei mes patys iš „tikros Lietuvos“ atvykę), ir dainuoja, lietuvių jaunimo dienas rengia, ir skautauja, ir sportuoja...ir visa tai, tuose pačiuose žmonėse.

Ypatingas jausmas, kai supranti, kad jiems nekyla klausimų, kur švęsti Naujuosiuos metus – visi iš visų šios šalies kampelių atkeliauja į sutartą šventės vietą – jie didžiuojasi ir džiaugiasi, būdami lietuviais, skautais, vienos šeimos nariais. Pavydėtina vienybė ir patriotiškumo jausmas, kurį taip ryškiai išgyvenau būtent čia, su lietuviais skautais, būdama VISUR: nuo pirmos minutės, kai nusileidome Melburne; kai džiaugėmės ir palaikėme vieni kitus lietuvių jaunimo dienose Geelong‘e; kai dainavome, vaidinome ir prie laužo budėjome stovykloje; kai keliavome neapsakomo grožio kalnais, miegojome po atviru dangumi (labai labai susiglaudę, kad gyvatės netyčia nepanorėtų įsiterpti tarp mūsų) ir buvome tokie laimingi, kad pažinome ir susipažinome, Tarnaujame ir Budime kartu!



„Australija, jau neilgai liko laukti – aš tikrai sugrįšiu! Gal dabar ir ne pati, o per savo seses ir brolius (argi tai ne tas pats?), bet netruks diena ateiti – ir aš GRĮŠIU!!!“

Vyr. skautė Eglė Andrejevaitė

URS informacija

Paskutinis atnaujinimas: 2010 Balandžio 11d.